Tabako industrijos grimasos
Ne vienas rūkalius turbūt jaučiasi kaltas dėl to, kad nuodija save ir aplinkinius sveikatai kenksmingais cigarečių dūmais. Aplink gausu gąsdinimų „rūkai - save žudai" bei statistikos apie tokius „savižudžius". Užkietėję rūkaliai numoja ranka į tokius gąsdinimus, o šventieji nerūkaliai demonizuoja rūkančius. Ar padės toks rūkalių moralizavimas sumažinti neigiamas rūkymo pasekmes?
Kažkiek gal ir padės. Juk tikrai yra žmonių, kurie net ir ilgai rūkę, galiausiai sukaupia savo valią ir meta rūkyti. Gausėjant žinių apie rūkymo žalą, išsivysčiusiose šalyse rūkančiųjų net gi mažėja. Tai didelis pasiekimas, turint omenyje, kad XX a. pradžioje, siekiant paskatinti cigarečių pardavimus, rūkymas buvo populiarinamas kaip madingas ir netgi sveikas dalykas. Tokios žinutės buvo ypač nukreipiamos į moteris, nes tuo metu rūkymas moterų tarpe buvo visai nepopuliarus. Filmuose, video klipuose, žurnaluose neatsitiktinai, o viešųjų ryšių „tėvo" Bernays dėka, pradėjo atsirasti gražių moterų nuotraukos, kurių grakščiose rankose puikavosi patraukliai atrodančios plonytės cigaretės. Užkoduota žinia buvo paprasta: „rūkymas daro jus patraukliomis". 1929 metais Bernays organizavo moterų emancipacijos paradą, kurio simboliu tapo rūkanti moteris. Tabako reklamos apribojimai ir privalomi perspėjimai dėl žalos sveikatai yra palyginti nauji pasiekimai, kurie nebuvo pasiekti lengvai. Tabako industrija nenorėjo lengvai pripažinti, kad jų produktas daro žalą sveikatai.
Kad ir kaip stengtųsi nerūkantieji teisuoliai, pasaulis nenustos rūkyti. Juk kvaila būtų demonizuoti patį rūkymo ritualą. Senovės indėnams pypkės rūkymas buvo draugystės sutvirtinimo ritualas, Carlos Castaneda mokytojas teigė, jog dūmelis padeda jam matyti (šiame kontekste matyti reiškia suvokti nematomo pasaulio paslaptis), o mano geram draugui iš Norvegijos ekologiško cigaro rūkymas prilygsta meditacijai. Tačiau nei indėnai, nei Pietų Amerikos šamanai, nei mano draugas iš Norvegijos nerūkė Phillip Morris cigarečių. Nei indėnai, nei Pietų Amerikos šamanai, nei dabartiniai ekologiškų cigarų mėgėjai epidemiškai nesirgo plaučių vėžiu. Cigaretėse gausu cheminių priedų, kurie, lyginant su grynu tabaku, yra daug žalingesni sveikatai. Tad kas labiau kaltas dėl rūkymo daromos žalos - cigarečių gamintojai ar patys rūkaliai?
Yra žinoma, kad komerciškai auginamas tabakas yra užterštas radioaktyvumu, kurio šaltinis yra fosfatinės trąšos. Jos yra naudojamos metai iš metų tame pačiame dirvožemyje, kaupiasi tabako lapuose ir su dūmais patenka į rūkančiųjų plaučius. Įvertinta, kad rūkalius, per dieną surūkantis pakelį su puse cigarečių, gauna tiek radiacijos kiek gautų darydamasis 300 rentgeno nuotraukų per metus. Kita studija teigia, kad šis skaičius gali siekti ir 800 rentgeno nuotraukų. Manoma, kad tabako radiacija yra atsakinga už 90 proc. su tabako naudojimu susijusių vėžio atvejų.
Tabako rūkymas visada buvo populiarus, bet plaučio vėžio atvejų padaugėjo tik nuo 1930 metų. JAV statistika atkleidžia, jog nuo 1930 metų iki 1956 metų plaučių vėžio atvejų šoktelėjo dešimčia kartų. Vidiniai Philips Morris dokumentai atkleidė, jog 1974 metais korporacija žinojo apie tabako radioaktyvumą ir turėjo galimybių tai pašalinti, tačiau įvertinus finansinius aspektus buvo nutarti pasilikti prie „pigesnių technologijų". Teisininkas Amos Hausner naudoja šiuos dokumentus kaip įrodymą prieš tabako kompanijas, kurios radioaktyviomis cigaretėmis užtvindė Izraelio rinką ir siekia, kad JAV ir Izraelio tabako kompanijos sumokėtų už tai kompensaciją apie 8 milijardus JAV dolerių.
Nors tai nėra masiškai išplitęs reiškinys, tačiau daugėja ekologiškų cigarų ir cigarečių gamintojų. Tabakas yra auginamas be sintetinių trąšų, o gamyboje ekologiniai standartai draudžia naudoti sveikatai žalingus cheminius junginius. Naudojamos organinės trąšos, kurios nėra radioaktyvios.
Gryno ekologiško tabako rūkymas nereiškia, kad tai visiškai neturi jokio neigiamo poveikio sveikatai. Vis tik tai yra geresnis pasirinkimas, nes tabakas yra ekologiškai išaugintas, o cigaruose ar cigaretėse nėra cheminių priedų, skatinančių priklausomybę.
Psichologinę priklausomybę paskatino viešųjų ryšių triukai, o biocheminę priklausomybę lemia įvairūs cheminiai priedai, o tabako radioaktyvumas yra ypač žalingas sveikatai. Būtent dėl to yra absurdiška visą kaltę versti ant pačių rūkalių pečių. Gąsdinimai „rūkai - save žudai" nebus itin veiksmingi, kol nepradėsime atsakomybės ir skaidrumo reikalauti iš tabako kompanijų. Pasaulis rūkė ir rūkys. Tačiau yra graudžiai juokinga, kad demonizuojame rūkalius ir tuo pat metu leidžiame tabako kompanijoms skatinti šią žalingą priklausomybę bet kokiomis priemonėmis.
Indrė Kleinaitė, 2006 m. Atgimimas Nr. 18