Kas ji, pirmoji Nobelio ekonomikos premijos laureatė moteris

Elinor Ostrom atstovauja žemiškajai, realiai, ekonomikai, o ne nuo lubų nukeltos abstrakčios tradicinės ekonomikos teorijoms, kurios turi mažai bendra su realiu gyvenimu ir sudėtingais tarpusavio santykiais šiame pasaulyje.

Dauguma ekonomistų apie Elinor Ostrom pirmą kartą išgirdo prieš porą savaičių – būtent tada, kai buvo paskelbti Nobelio ekonomikos premijos laimėtojai. Vargu ar pati Elinor save laiko ekonomiste klasikine prasme. Apie mokslininkės įžvalgas ir laimėjimus rašo buvusi jos studentė Nora Mžavanadzė savaitraštyje "Atgimimas".

Jei vis dėlto Elinor Ostrom darbus priskirtume ekonomikos mokslui, tai ji atstovautų naujai, alternatyviai, ekonomikos mokslo pakraipai, vadinamai naująja institucine ekonomika (angl. New Institutional Economics), arba ekonominei politikos mokslų pakraipai, vadinamai politine ekonomija (angl. Political Economy). Nobelio premija Elinor Ostrom buvo suteikta už bendros nuosavybės ir išteklių ekonominio valdymo tyrinėjimus (angl. economic governance of commons). Šie terminai apibūdina aplinkosaugos problemas ir jų sprendimą: ekosistemų ir dirvožemio degradaciją, miškų ir žuvų išteklių nykimą, problemas, susijusias su vandens stygiumi ir užterštumu.  

Laureatės pirmtakai netikėjo bendra nuosavybe

Elinor Ostrom tyrinėjimų ištakomis galima vadinti ekologo Garretto Hardino (Gareto Hardino) straipsnį pavadinimu „Bendros nuosavybės tragedija“ (angl. Tragedy of Commons), išleistą dar 1968-aisiais. Autorius nagrinėjo kartu valdomų ganyklų pavyzdį: kiekvienas ūkininkas norės didinti savo pajamas didindamas gyvulių skaičių, nors ganyklų plotas yra ribotas ir jis negalės išmaitinti vis didėjančių bandų. Dėl to dirvožemis degraduoja, nyksta ekosistemos, prasideda erozija ir net dykumėjimas, o ūkininkai netenka pragyvenimo šaltinio. Šios autoriaus įžvalgos buvo pritaikytos ir kitų gamtos išteklių naudojimo tendencijoms paaiškinti: irrigacinių sistemų, miško naudojimo, žuvų išteklių naudojimo, naftos išgavimo, net klimato kaitos ir daugelio kitų aplinkosauginių problemų. Globalioje perspektyvoje G.Hardino mintys atskleidžia, kad kiekvienas pasaulio gyventojas sieks didinti savo gerovę eikvodamas natūralius išteklius ir teršdamas aplinką net sąmoningai suvokdamas daromą žalą ir ateities rizikas. Ilguoju laikotarpiu ir esant žmonių populiacijos augimui tai, jo manymu, kelia pavojų globaliai ekosistemai ir pačiai žmonijai. Jo siūlomos išeitys buvo radikali žmonijos populiacijos augimo kontrolė ir kone kiekvieno planetos lopinėlio paskyrimas privačiam savininkui ar valstybei, t.y. visiškas bendros nuosavybės atsisakymas – ir bendros nuosavybės miško, ir ganyklų, ir vandenynų.

Garretto Hardino mintis toliau plėtojo kitas Nobelio ekonomikos premijos laureatas Ronaldas Coase’as (Ronaldas Kouzas). Jis pasiūlė teoremą (žinomą kaip Coase’o teorema), pagal kurią aplinkosaugos problemas siūlė spręsti aiškiai nustatant nuosavybės teises vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui, o kitiems rinkos dalyviams susiderint dėl naudojimo mokesčio, žalos atlyginimo, taršos leidimų ar žvejybos kvotų.

Įrodė, kad nebūtina nei privatizuoti, nei nacionalizuoti

Tačiau Elinor Ostrom savo tyrinėjimuose kritikavo abu savo pirmtakus – tiek G.Hardiną, tiek R.Coas’eą. Pirmasis savo „Bendrosios nuosavybės tragedija“ visiškai atmetė galimybę, kad egzistuoja bendruomenės, kurios tvariai valdo gamtos turtus ir bendrą nuosavybę be ekosistemų sugriovimo ir nualinimo. Elinor Ostrom savo tyrimais visame pasaulyje rado galybę pavyzdžių, kai bendruomenės valdo gamtinius išteklius ir nuosavybę bendru susitarimu tvariai. Kai kuriais atvejais šios tradicijos siekia šimtmečius. Jos tyrimai remiasi pavyzdžiais. Tai – bendruomenių drėkinimo sistemos Indijoje, bendruomenių miško išteklių valdymas Nepale, bendruomenių ganyklos Kenijoje, omarų žvejyba Meino valstijoje, JAV, vandens tiekimo sistemos Australijoje, Kalifornijoje ir daugelyje kitų pasaulio kampelių. Grįžtant prie R.Coase’o teoremos, Elinor Ostrom savo darbais įrodė, kad nebūtina nei privatizuoti, nei nacionalizuoti bendruomeninės nuosavybės ir gamtinių išteklių, kad jie būtų valdomi veiksmingai ir efektyviai (angl. efficiently and effectively).

Vietinės bendruomenės gali tvarkytis pačios

Elinor Ostrom nuo pat savo akademinės karjeros pradžios vykdė tarpdisciplininius tyrimus. Ji rėmėsi kelių mokslų teorijomis: politikos mokslų, ekonomikos, aplinkos studijų, sociologijos ir antropologijos. Elinor yra ne tik teoretikė, bet ir praktikė – jos teorijos yra grįstos empiriniais duomenimis tyrinėjant realius atvejus ir eksperimentiniais duomenimis. Elinor yra labai atvira, entuziastinga, linkusi įsiklausyti į žmonių bėdas ir atidi. Šios būdo savybės jai ypač padeda atlikti tyrimus pasirinktose bendruomenėse ir vietovėse.

Pagrindinis Elinor tyrimų objektas nematomas ir neapčiuopiamas – „institucijos“. Šis žodis turi dvi prasmes: institucijos kaip organizacijos, sukurtos tam tikram darbui atlikti, ir institucijos kaip vertybių, normų, taisyklių, teisės aktų visuma, kuri verčia žmogų ar žmonių grupę elgtis vienaip ar kitaip. Pastaruoju institucijų apibrėžimu yra remiamasi Elinor tyrimuose. Kodėl vienos bendruomenės sugeba tvariai (angl. sustainably) valdyti natūralius išteklius, o kitos ne? Kokios vertybės, moralinės nuostatos, bendruomeninės taisyklės ar valstybės įstatymai verčia žmogų saugoti aplinką ir gamtos išteklius? Kada aplinkosauga taps norma? Turbūt jos svariausias indėlis į teoriją yra aštuonių esminių principų parengimas veiksmingai bendros nuosavybės ir išteklių valdymo schemai sukurti bei teorija, padedanti tirti ir suprasti institucijas. Iš esmės tai yra aštuonios taisyklės-rekomendacijos, kurios užtikrina, kad žmonės sugebės susitarti ir tvariai naudoti bendrą nuosavybę ir gamtos išteklius. Kad gamtos ištekliai būtų valdomi tvariai ir veiksmingai, būtina turėti aiškiai nustatytas bendros nuosavybės ribas ir naudotojų skaičių; gamtos išteklių bendruomeninio naudojimo taisykles, pritaikytas vietos situacijai; demokratinį sprendimų priėmimo procesą, įtraukiantį daugumą narių; efektyvų monitoringą ir sankcijas esant nusižengimams bei konfliktų sprendimo mechanizmą. Bene svarbiausia sąlyga yra centrinės valdžios pripažinimas, leidžiantis vietinei bendruomenei tvarkytis pačiai. Decentralizacijos idėja sulaukia vis daugiau palaikymo aplinkosaugos ir viešosios politikos srityse. Juk dažnai pasitaiko, kad „iš aukšto“ nuleistos taisyklės neveikia ar netinka vietos situacijai, žmonės joms priešinasi, jas laužo. Elinor Ostrom kalba apie didesnių sprendimų priėmimo teisių suteikimą vietos bendruomenėms, nes jos yra tiesiogiai suinteresuotos savo gerove ir geriausiai išmano vietos situaciją.    

Elinor tyrimų rezultatai rodo ir jos pozityvų požiūrį bei teikia viltį, kad aplinkosaugos ir išteklių valdymo problemos gali būti išspręstos žmonių bendru susitarimu, bendradarbiavimu, kompromisais. Taigi bendrosios nuosavybės drama virsta bendrosios nuosavybės galimybe.

Elinor Ostrom: panacėjų nėra

Daugelis interneto komentatorių teigia, kad Elinor atstovauja žemiškajai, realiai, ekonomikai, o ne nuo lubų nukeltos abstrakčios tradicinės ekonomikos teorijoms, kurios turi mažai bendra su realiu gyvenimu ir sudėtingais tarpusavio santykiais šiame pasaulyje. Tradicinės ekonomikos mokslo atstovai vengia atsakomybės spręsti savo sukurtų ekonominių sistemų padarinius mūsų planetai. Tradicinėje ekonomikoje gamta yra tik gamybos išteklių šaltinis, o aplinkos tarša neegzistuoja (šie klausimai gvildenami ekologinės ekonomikos, aplinkos ekonomikos ir institucinės ekonomikos specialistų).  Todėl abu šių metų Nobelio ekonomikos premijos laureatai (Elinor Ostrom šią premiją dalijasi su Oliveriu Williamsonu) yra parinkti norint atkreipti dėmesį į tą žemiškąją ekonomiką, tarpdisciplininių tyrimų svarbą ir alternatyvų požiūrį į ekonomikos mokslą. Nobelio premijos komisijai įtaką taip pat padarė finansų krizė ir klimato kaitos grėsmė. Šios aplinkybės verčia ieškoti alternatyvių ideologijų, kurios kurtų naują pagrindą pasaulio ekonomikos sistemai, užtikrintų veiksmingesnį bei skaidresnį ekonominių išteklių valdymo mechanizmą ir spręstų globalius socialinius ir aplinkosaugos klausimus.

Sunkus kelias į vyrišką akademiją

Man yra tekę klausytis Elinor Ostrom paskaitų doktorantų tobulinimosi kursuose Slovakijoje 2007-ųjų vasarą. Ji paliko labai šiltą įspūdį kaip energinga ir entuziastinga moteris, intriguojanti ir profesionali tyrėja bei dėstytoja. Pamenu ją besišypsančią, ilgais žilais plaukais. Ji ištarė: „Panacėjų nėra!“ Reikia atviru protu ir širdimi suvokti tyrinėjamą padėtį nusimetus visas teorijas. Grupelei doktorančių vieną vakarą pasakojo apie vargus braunantis į vyrišką akademijos pasaulį. Jos laikais moterims, norinčioms studijuoti aukštojoje mokykloje, buvo daug kliūčių. Minėjo, kad moterims net nebuvo leidžiama mokytis matematikos universitete. Tačiau per jos gyvenimo tarpsnį padėtis (bent jau išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje) radikaliai pasikeitė ir tarp 2009-ųjų Nobelio premijos laureatų jau yra net penkios moterys.

Aštuonios Elinor Ostrom rekomendacijos

Kad gamtos ištekliai būtų valdomi tvariai ir veiksmingai, reikia turėti:

- aiškiai nustatytas bendrosios nuosavybės ribas;

- tikslų bendrosios nuosavybės naudotojų skaičių;

- gamtos išteklių bendruomeninio naudojimo taisykles, pritaikytas vietos situacijai;

- demokratinį sprendimų priėmimo procesą, įtraukiantį daugumą narių;

- veiksmingą monitoringą;

- sankcijas esant nusižengimams;

- konfliktų sprendimo mechanizmą;

- pripažintą centrinę valdžią, leidžiančią vietinei bendruomenei tvarkytis pačiai.

Nora Mžavanadzė, Atgimimas, 2009 m. spalio 30 d. Autorė yra Vidurio Europos universiteto (Vengrija) doktorantė


| Ekonomika |
| atgal | į viršų | spausdinti |