Kas nori rūšiuoti šiukšles?
 |
Audra Baranauskaitė |
Knygų mugėje man netyčia į rankas pakliuvo mažytė, viso labo trisdešimties puslapių knygelė linksmu viršeliu, ant kurio puikavosi trys spalvingi šiukšlių konteineriai... su ūsais. Žaismingas stilius, smagios iliustracijos, itin aktuali atliekų rūšiavimo tema – perskaičiusi knygelę vienu prisėdimu pagalvojau, kad tai universalus informacinis leidinys, tinkamas ir vaikų švietimui, ir suaugusiems, kurie iki šiol tik viena ausimi girdėjo apie būtinybę rūšiuoti šiukšles. Knygelės „Labai buitiška pasaka“ autorė Audra Baranauskaitė sako, kad daugelis lietuvių to nedaro būtent iš nežinojimo.
Vos perskaičiusi Tavo knygelę pamaniau, kad ji per Švietimo ministeriją tikriausiai jau platinama mokyklose.
Girdėjau, kad kažkurioje mokykloje ją kažkas padalino vaikams. Bet, manau, tai buvo vienetinis atvejis. Šios knygelės praktiškai jau nebėra, nors didžiuosiuose knygynuose ji apskritai nepasirodė. Man buvo paaiškinta, kad didmeniniai platintojai atsisako ją platinti dėl nestandartinio formato: tarp kitų knygų ji tiesiog pranyksta.
Knygelės tiražas – vos tūkstantis egzempliorių, o leidykla knygų mugėje atliko ekologinę akciją pardavinėdama leidinuką už vieną litą. Taigi jokio pelno ši pasakėlė niekam neatnešė, tad vargu ar leidykla surizikuotų ją pakartotinai išleisti.
Pats siužetas labai buitiškas ir paprastas: penkiaaukštyje gyvena du kaimynai, vienas jų itin uoliai rūšiuoja atliekas, kitas nerūšiuoja visai. Gal yra jų prototipai, nes man pasirodė visai realu, kad tokie žmonės galėtų gyventi kokiame nors Lietuvos daugiabutyje.
Prototipų nėra, tiesiog tokių dviejų tipelių priešprieša labai tiko siužetui. Galbūt Vinco Rūšelio prototipu galėčiau būti aš pati, juk gyvenu tokiame penkiaaukštyje, bet man dar toli iki jo aistringo rūšiavimo.
Antrasis personažas, piktybiškai nerūšiuojantis šiukšlių - Petras Sausainis. Ar jo pavardė susijusi su neišrūšiuotomis pakuotėmis?
Šiek tiek... Bet šį herojų taip pavadinau ir dėl kitos priežasties. Kadaise viename didžiųjų dienraščių perskaičiau tekstą, kaip Henrikas Daktaras kažkokiame renginyje liepė Džordanai Butkutei dainuoti, o ši atkirto: “Ir ko čia nori kažkoks sausainis?” Tikslios frazės ir pačios situacijos, aišku, nebeprisimenu, tačiau tas „sausainis“ labai įstrigo.
O kaip tau apskritai šovė į galvą rašyti tokią pasaką?
Uždarius žurnalą “Istorijos” likau be darbo, ir vienoje leidykloje man pasiūlė sukurti ką nors ekologine tema. Išgirdusi mano norą rašyti apie šiukšles, redaktorė džiugiai pritarė. Kitą dieną nuėjau į vieną iš didžiųjų Vilniaus knygynų pasidomėti, ar jie turi ką nors panašaus. Darbuotojai, kurį laiką panaršę kompiuteryje, pasakė, kad nieko... Tada aš pasakiau: “Bus”.
Įsivaizdavau, kad buitiškos pasakos forma galėtų būti patraukli net paaugliams. Teksto nedaug, jis lengvai suvokiamas, didaktika čia šaiposi pati iš savęs, o rūšiavimo instrukcija, kuri yra knygelės viduje – labai praktiškas dalykas.
Dar buvo svarbu iliustracijos. Norėjau jų labai aiškių, suvokiamų iš pirmo žvilgsnio. Jas kūrusi Vita Balinskienė gerai suprato mano norus. Kai knygų mugėje vienos pažįstamos dailininkės pusantrų metų sūnelis, dūręs pirštu į prie konteinerio nupieštą katiną, pasakė “uf!”, supratau, kad iliustracijos pavyko.
Kol rašei šią knygelę, turbūt labai ištobulinai ir savo rūšiavimo įgūdžius.
Pradėjau rūšiuoti atliekas prieš gerą dešimtmetį, kai Vilniuje atsirado pirmieji specializuoti konteineriai. Jie turėjo dangčius, kuriuos benamiai lengvai nuplėšdavo su metaliniais strypais. Gyventojams tada tapdavo labai patogu iš kibiro į juos išpilti šiukšles. Daug patogiau nei į skirtus buitinėms atliekoms, kadangi pastarųjų spyruokliuojančius dangčius turėdavai prilaikyti ranka... Na ir prisižiūrėdavai: nori išmesti popierių, o ten – bulvių lupenos, suplyšę seni skudurai. Parūšiavau, parūšiavau ir lioviausi. Ilgam. Vėl pradėjau rūšiuoti, kai pastatė naujus konteinerius.
Aš iš tikrųjų noriu žinoti, ką ir kur reikia mesti. Knygelėje esanti instrukcija gana išsami, tačiau vis tiek nuolat susiduriu su įvairiausiais “neatpažintais objektais”.
Be to, esu iš tų “bepročių”, kurie plauna pakuotes: vien mintis, kad kažkas kažkur paskui dvoks, man yra nepakenčiama.
Ar savo akimis matei procesą, kaip įmonėse baigiamos rūšiuoti šiukšlės? Labai jau gyvai tai knygelėje aprašyta...
Pasakysiu tiesą: nemačiau. Net per televizorių. Gal kada ir rodė, tačiau nesu sutikusi žmogaus, kuris būtų tai matęs.
Tiesiog man pasisekė: savivaldybėje mane konsultavęs darbuotojas kalbėjo ne biurokratine, o gyva, vaizdinga kalba, kurią įterpti į tekstą nebuvo sunku. Knygelėje Rūšelis labai susirūpina išvydęs, kaip atliekų vežėjai suverčia dviejų – popieriaus ir plastiko konteinerių - turinį į vieną krūvą (beje, dėl to nemažai mano pažįstamų išties liovėsi rūšiavę). Bet man buvo paaiškinta, kad įmonėms būna pigiau popierių ir plastiką rūšiuoti kartu, išpilant juos ant tos pačios konvejerio juostos. Tiesa, kažkas neseniai tvirtino matęs, kaip išrūšiuotos atliekos buvo supiltos kartu su buitinėmis šiukšlėmis. Jei tai tiesa - neturiu komentarų.
Ar anksčiau esi rašiusi ekologinėmis temomis?
Bent jau šia tema, apie kurią kalbame, tikrai rašiau du kartus. Kurį laiką dirbau viename moteriškame žurnale, ir kai Vilniuje pasirodė pirmi rūšiavimui skirti konteineriai, parašiau savo pirmąjį tekstą apie šiukšles. Praėjus gal metams prajuokinau redakcijos kolektyvą pasakiusi, kad apie tai ir vėl noriu rašyti. Bet tada jau turėjau autentiškos informacijos, surankiotos iš žmonių, gyvenusių Liuksemburge, Berlyne, Niujorke, ir maniau, kad mano straipsniai pakeis situaciją. Dabar galvoju, jog tam, kad daugumos mūsų sąmonėje kas nors pasikeistų, prireiks mažiausiai dar tiek pat metų.
Kodėl kalbi taip pesimistiškai?
Kai mugėje dalinau šią knygelę draugams ir pažįstamiems, žinojau, kad daugelis jų perskaitys kaip pasakaitę ir padės į šoną.
Beje, suprantu daugelio skepsį. Tam, kad rūšiuotum šiukšles, turi būti tikras, jog darai tai neveltui. O iš kur žinoti? Vienu metu troleibusuose rodydavo socialines reklamas, kaip apsisaugoti nuo sukčių. Yra puikus savižudybių prevencijai skirtas TV vaizdo klipas su Andriaus Mamontovo žodžiais pabaigoje... Pastaroji socialinė reklama tokia paveiki, kad, kiek bežiūrėtum, vis tiek nugara pašiurpsta.
Kodėl nėra tokių trumpų siužetų apie atliekų rūšiavimą? Pradžiai pakaktų bent vieno. Tik, aišku, ne nuobodaus... Štai vos ne kasdien matai, kas nutinka tavo išrūšiuotoms šiukšlėms, kur jos keliauja, kuo pavirsta. Įtikinkit mane, kad neveltui atskirai kišu tą kiaušinių dėklą ar plastiko butelį. Nežinau, kiek kainuotų sukurti tokią reklamą, bet negi ji neatsipirktų?
Neseniai ginčijausi su kai kuriais savo giminaičiais. Jie sakė, kad rūšiuoti neįmanoma, virtuvė maža, nėr kur dėžės padėti. O aš patariau: išmeskite pusę nereikalingų daiktų. Žinoma, erdvės problema šiandien aktualiausia miegamųjų rajonų, na, ir kitų panašaus dydžio butų gyventojams - tokiems kaip aš, Vincas Rūšelis ir Petras Sausainis.
Neseniai Švedijos mieste Malmėje man teko padėti nunešti šiukšlių maišą prie konteinerių, kurių stovėjo net aštuoni. Dirbom gal pusvalandį, kol išrūšiavom. Bet ten tai visiems normalu. Nors konteineriai toli gražu ne kiekviename žingsnyje, tenka ir tolokai paėjėti, tačiau visi tempia įsiręžę tokį atstumą, kokio reikia.
Pasaulyje yra pačių įvairiausių šiukšlių surinkimo sistemų. Prieš dešimt metų nuostabą kėlė Liuksemburgas. Pacituosiu, ką tada rašiau: “Metų pradžioje liuksemburgiečiai gauna kalendorių. Jame parašyta, kokią mėnesio dieną ir kokios šiukšlės bus surenkamos. Šalis maža, kiekvienas kvadratinis metras brangus, todėl sąvartynai neegzistuoja. Miesteliai labai ribotame plote turi surinkimo centrus, ir atliekos iš karto perdirbamos vietoje.
Gyventojai į maišus nededa nešvarių pakuočių, visuomet jas išplauna ir kruopščiai atskiria vienas šiukšles nuo kitų. Jeigu bute keičia parketą, tai nuo senų lentelių nukrapšto prilipusio betono likučius. (...)
Taip pat aikščių pakraščiuose stovi atskiri konteineriai vien drabužiams, senoms baterijoms (kitaip tariant, sunkiesiems metalams) ir sodo atliekoms (išpjaustyti medžiai, nupjauta bei išravėta žolė)...” Ir t.t. ir pan. Beje, įdomu, kaip visa tai Liuksemburge atrodo šiandien? Per tiek laiko sistema turėjo dar patobulėti.
Prisimenu, kokį įspūdį prieš gerą dešimtmetį man padarė vaizdelis, matytas vakarinėje Berlyno pusėje pro langą. Iš vienos laiptinės į kiemelį išėjo tamsaus gymio vaikinukas laikydamas didelę kartoninę dėžę. Pasidėjo ją ant asfalto ir vos ne iki pusės sulindo į makulatūrai skirtą konteinerį. Pasirausė vienur, pasirausė kitur, ieškodamas jį dominusio skaitalo, nieko nerado, tada neskubėdamas susmulkino savo dėžę ir tvarkingai ją sukišo vidun...
O koks tavo asmeninis santykis su ekologija apskritai?
Turbūt gimiau turėdama ekologinę sąmonę. Net giliu sovietmečiu negalėjau pakęsti varvančių kranų, amžinai kliokiančių klozetų. Man atrodydavo, kad išbėgs visas pasaulio vanduo, išdegs visos dujos ir elektra. Niekada nebuvau pedantiškai tvarkinga, tačiau negalėjau ir negaliu numesti šiukšlės jau vien dėl estetinių sumetimų: apšnerkšta pamiškė ar ežero pakrantė man tiesiog labai negraži.
Jolanta Miškinytė, GYVA.LT