Sveikatos receptas: neveikti nieko
Ar kartais nepasijuntate tarsi pagreitintame filme? Aš taip. Dvejomis rankomis tenka žongliruoti įvairiais darbais, vienu metu reikia būti keliose vietose, o smegenų rievelėmis čiuožinėja ir kaktomuša susiduria profesinės, buitinės, asmeninės ir visuomeninės mintys. Kurį laiką būna smagu. Per pilvą bėgioja geras jausmas - ach, koks įdomus ir spalvingas mano gyvenimas.
Staiga pajunti, kad tos spalvos kažkiek priblanko. Bandai patrinti akis, bet nepadeda. Nepadeda ir akiniai su geltonais stiklais. Nesinori net sau pripažinti - baigėsi batareikos. Vis didėjantis gyvenimo tempas reikalauja iš mūsų kone stebuklingos ištvermės. Manome, kad galime viską spėti. Norėtume taip manyti. Tačiau neišvengiamai ateina laikas stabtelti ir pasipildyti išeikvotas savo energijos atsargas. Kaip? Paprasčiausiai neveikiant nieko. Ir tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti, nes persekioja nuo vaikystės įdiegta nuostata: tingėti negarbinga, tingėti negražu. Tokią nuostatą papildo sena patarlė darbas puošia žmogų, tad jei oficialiai nesusergame, neleidžiame sau ilsėtis neveikiant nieko. Arba darome tai su dideliu sąžinės graužimu. Mėgautis tinginyste tiesiog prieštarauja tariamai aukštoms mūsų moralės normoms.
Mūsų kultūra yra „kalbančių galvų" kultūra. Mes ištisai kažką malame liežuviu, analizuojame, vertiname, dėliojame į lentynėles, skirstome į „gerai" ar „blogai", aiškinamės kodėl yra taip, o ne anaip. Nenuostabu, kad galva perkaista ir atsisako funkcionuoti. Arba pradeda kažkaip keistai funkcionuoti. Nenuostabu, kad tuomet yra priimami ne patys protingiausi sprendimai. Nenuostabu, kad antidepresantai populiarėja epidemiškai. Tas skubėjimas - reikia padaryti tą ir aną, reikia susitikti, nuspręsti, kuo greičiau padaryti - yra visuotinė patologija.
Tokiomis apsiniaukusiomis akimirkomis man norisi miaukti: leiskite man neveikti nieko - netikrinti elektroninio pašto, nekalbėti telefonu, nesirūpinti pirkiniais, nediskutuoti įmonės veiklos rezultatų, neskaityti naujienų, net nesiklausyti pašnekovo įdomių kalbų, negalvoti apie jokius vietinius politinius skandalus ir globalines problemas. Nenoriu net per langą žiūrėti į kažkur nervingai skubančias bet lėtai dėl kamščių važiuojančias mašinas. Noriu išviso nieko negalvoti. Kodėl? Nes mano galva nuo įtampos yra ant perdegimo ribos. Leidimą atsiriboti nuo išorinio pasaulio aš turiu duoti pati sau. Ir tai nėra taip lengva.
Padeda išmintingas vidinis balsas, kuris įsijungia reikiamą akimirką ir tyliai kužda: lėčiau, dar šiek tiek lėčiau, lėtai, lėčiausiai, visiškai lėčiausiai. Lėtinant gyvenimo tempą iki visiško nulio svarbiausia nesijausti kaltai. Svarbiausia pilnai atsileisti ir mėgautis kiekviena akimirka. Dažnai skubėdami užgniaužiame savo vidinius poreikius. Net negirdime ką mums kužda kūnas. Kūnas yra labai išmintingas, daug kartų išmintingesnis už protą, tačiau per ilgus amžius mes buvome atpratinti naudotis šia išmintimi. Kūniška patirtis niekada mums nemeluoja, jei tik mokame iššifruoti kūno kodus. Kūnas - tarsi koks tobulas styginis instrumentas, kurį karts nuo karto reikia sustyguoti ir suderinti. Kad toliau gražiai grotų. Reikia leisti kūnui nurimti, kad visi vidiniai procesai susidėliotų į savo vietas, o mes vėl galėtume išgirsti savo kūno kuždėjimą. Tai vyksta ilsintis. Mums miegant veikia vidiniai procesai, kurie suderina išderintas organizmo stygas.
- Ką tu darai, kai jautiesi nekaip?
- Einu miegoti.
- Oi. Negi nesiimi taisyti tų priežasčių, kurios tave verčia jaustis nekaip?
- Ne. Einu miegoti, o kai atsibundu, tos priežastys būna tarsi savaime išgaravusios. Gyvenimas ir vėl būna gražus.
Nevisada užtenka vienos nakties miego. Kartais prireikia ilgesnio vidinio kalibracijos proceso. Žmogaus gyvenimas rutuliojasi bangomis. Banga užsimezga ramybėje, dinamiškai pakyla, chaotiškais purslais persilaužia, lyriškai krenta žemyn ir vėl pasiekia ramybės būseną, kurioje toliau brandina kitą bangą. Nereikia bijoti ramumos ir nieko neveikimo. Tai natūrali būsena, su kuria patartina susidraugauti.
Kažkas yra pasakęs, kad pasaulį mes išgelbėtume....nieko neveikdami. Ir visai nebūtina kojų susikryžiuoti lotusu ir oficialiai paskelbti...aš medituoju. Medituoti galima ir šiaip, be jokio ar anokio lotuso. Tai būsena, o ne sėdėjimo forma, reikalinga atgauti nuslopintus kūniškus pojūčius: nuojautą, sensualumą, skonio, grožio ir kvapų pajautimą. Leiskite sau išsiilsėti nuodėmingai saldžiai ir be jokio kaltės jausmo. Tuomet lėtai pajudinkite mažą pėdos pirštelį ir paklauskite jo - ar jis pailsėjęs? Kai šypsena pati veržiasi būti iššiepta iki ausų, be jokio išorinio paskatinimo, tuomet yra ženklas, kad laikas judintis ir gyventi toliau. Giliau, ryškiau, pilniau ir aistringiau pajaučiant kiekvieną akimirką.
Indrė Kleinaitė, 2006 m. žurnalas „Sveika! Moteris"