Meškų baletas arba Lietuvos laisvos rinkos instituto (LLRI) cirko turnė

Replika į 2006 m. Remigijaus Šimašiaus straipsnį „Neatsakinga socialinė atsakomybė"

Kas būna kai meškos bando šokti baletą? Turbūt cirkas, ar ne? Labai panašu, kad LLRI pradėjo savo cirko turnė, kai pradėjo skalambyti apie „neatsakingą socialinę atsakomybę", o bręstančius pilietinius judėjimus Lietuvoje vertinti pagal konceptualiai pasenusią laisvos rinkos teoriją, pagal kurią „kaina ir pelnas - vienintelis orientyras, leidžiantis išteklius nukreipti ne bet kokiomis, o svarbiausioms visuomenės reikmėms tenkinti" (LLRI prezidentas dr. R. Šimašius, Veidas).

Lietuvoje yra įprasta Vakarų senienas priimti kaip naujoves ir pažangą, tad nenuostabu, kad konceptualiai ir laisvos rinkos teorija čia rado puikią terpę. Tuo tarpu, kai Vakaruose socialinė verslo atsakomybė kaip koncepcija ir praktika  jau transformuojasi į naujas formas svarstymų ir eksperimentavimų lygmenyje, Lietuvoje šios idėjos kratomasi kaip vaikas kratosi iš pirmos klasės pereiti į antrą. Juk pirmoje klasėje jis yra išminčius, viską žino, o antroje - jis turės mokytis naujų dalykų. Neperėjęs antros klasės, negalėsi eiti į trečią, ir t.t. Taip ir mokyklos nebaigsi, bet būsi išminčius tarp pirmokų. O jei dar įkalbinsi ir kitus vaikus neiti į antrą klasę, tai viskas liks kaip buvo  - jokio tobulėjimo, naujų žinių, naujų suvokimų, jokios pažangos ir progreso. Sustabarėjimas ir stagnacija. Galimybė išlaikyti nusistovėjusį status quo ir dabartines galios konfiguracijas. Neabejoju, kad kai kam tai patogu. Bet visa šalis taip ir užstrigs ant žemo vystymosi laiptelio. Nors LLRI atstovauja verslo interesus, kartu bandydamas įrodyti, kad tuo pačiu ir visuomenės, bet LLRI pozicija neskatina verslo tobulėti.

Niekas geriau už pačius laisvos rinkos ekspertus negali žinoti, kokia ribota yra laisvos rinkos teorija, todėl minėtas straipsnis man skamba neatsakingai. Niekas geriau už laisvos rinkos ekspertus negali žinoti, kad laisvos rinkos teorija negali būti aklai taikoma realybėje. Jei LLRI aklai gina laisvos rinkos teoriją, tai reiškia, kad greičiausiai čia vyksta niekas kitas kaip „debatų žaidimas", nes sunku patikėti, kad LLRI neišmanytų savo pačių teorijos.  Jei vis tik tai yra neišmanymas, tai LLRI galima įtarti maniakine obsesija pseudomokslui. Pseudo, nes dauguma laisvos rinkos teorijos prielaidų kertasi su kompleksiška realybe, žmogiška prigimtimi ir gamtos dėsniais. Laisvos rinkos teorijos propaguojamas absoliutus savanaudiškumas ilgalaikėje perspektyvoje yra ne kas kita kaip dantis už dantį ir visi liksime bedančiais.

„Atsakingas verslas", „Įmonių socialinė atsakomybė", „Aplinkosauginė verslo atsakomybė", „Trigubo principo ataskaitos", „Verslo atsiskaitomybė visuomenei" , „Ekologinis pėdsakas", „Verslo indėlis į darnų vystymąsi" ir daug kitų iki šiol verslo atstovams negirdėtų terminų ne vienam kelia galbūt nuostabą, galbūt skeptiškumą, galbūt smalsumą. „Ką visa tai turi bendro su mano verslu ar mano darbu įmonėje?" - turbūt paklaustų ne vienas verslo atstovas ar vadybos specialistas. Tai puikus klausimas, užmezgantis diskusijas. Deja, priešingai nei LLRI bando sudaryti įspūdį apie socialinės verslo atsakomybės populiarumą, realybė yra kiek kitokia. Pasauliniu mąstu kalbos ne visada virsta darbais, o Lietuvoje apie tai net mažokai yra kalbama.

Vyrauja nuomonė, kad permainas versle skatina vartotojai. Pagal laisvos rinkos modelį, vartotojai yra pilnai informuoti ir racionaliai formuoja rinką savo pasirinkimais. Realybėje taip nėra. Mes nesame ir negalime būti pilnai informuoti apie kiekvieną produktą, jo poveikį aplinkai arba įmonės santykius su tiekėjais. Todėl mes negalime priimti racionalių sprendimų. Įmonės naudojasi šia rinkos netobulybe, pasislepia už melagingų reklamos skydų ir pasisamdo lobistus, kurie rūpinasi valstybės nustatomų standartų minimizavimu remiantis kažkokia netobula rinkos ekonomikos teorija, pagal kurią ir pačios valstybės išviso nereikia. Neneigiu, kad valstybės aparate nėra problemų, kurių negalima būtų konstruktyviai kritikuoti, bet rūpinimasis kokybės standartais yra visų mūsų bendram labui.

Kitas rinkos ekonomikos trūkumas yra kaštų eksternalizavimas (ang. externalities).  Tai reiškia, kad ne visos sąnaudos atsispindi rinkos kainose. Automobilių kainose neatsispindi jų daroma žala aplinkai, o kelių, kuriais važinėja mašinos, tiesimą finansuoja visuomenė. Maisto kainose neatsispindi transportavimo padaryta žala aplinkai ir nuo intensyvios žemdirbystės nuniokotas dirvožemis. Net LLRI mėgiamas Miltonas Friedmanas yra pripažinęs, kad kaštų eksternalizavimas yra „didelė problema". Ši problema turi pasekmes: kaina ir pelnas negali būti vieninteliai orientyrai pagal kuriuos būtų vertinama verslo nauda visuomenei. Yra apskaičiuota, kad pirkdami produktą paprastai mokame tik kokį trečdalį realios kainos. Likusias tikros kainos dalis sumokame per mokesčius, skirtus mažinti ekologines ir socialines įprasto verslo modelio pasekmes. Todėl nemažai ekonomistų pasisako už true cost economics, kuomet į kainodarą būtų įskaičiuojamos bent jau ekologinės sąnaudos ir jas padengtų konkreti įmonė gavus pajamas iš vartotojų, o ne visa visuomenė.

Sumokėti pelno mokesčiai nepajėgė išspręsti šių problemų, nes valstybės aparatas buvo tendencingai silpninamas remiantis laisvos rinkos teorija, pagal kurią rinka gali patenkinti visus poreikius. Visuomenė rinkai - tai vartotojai ir "žmogiškų išteklių kasykla".  Pilietiškumo ir visuomeniškumo neįžiūrėsi per laisvos rinkos teorijos akinius; ten to paprasčiausiai nėra kaip meškų kultūroje nėra baleto.  Homo economicus nė piršto nepajudintų dėl to, kas negarantuoja pelno trumpalaikėje perspektyvoje. Pagal tokią logiką, vaikų niekas neturėtų - tai juk išlaidos.

Socialinės verslo atsakomybės būtinybė iškilo įvertinus, kad savanaudiški pelno interesai ne tik, kad nedavė visuomenei daugiausia naudos, bet ir tam tikrai aspektais nuskurdino visuomenę. Ekologinės ir socialinės problemos yra tokios akivaizdžios, kad jų nematymas gali būti diagnozuojamas kaip aklumas ir invalidumas. Šios problemos susidarė dėl fundamentalių rinkos ekonomikos teorijos klaidų. Laisvos rinkos teorijos ribotumas yra itin išsamiai išnagrinėtas P. Hawkin, A. Lovins ir L.Hunter knygoje „Natūralus kapitalizmas".

Pirmas žingsnis atsakingo verslo dienotvarkėje yra savanoriškai įtraukti aplinkosauginius ir socialinius klausimus į savo verslo strategiją ir kasdienią praktiką. Tai ne tas pats, kas filantropija ir labdara, tai investicija į ateitį. Socialiai atsakingas verslas nepaneigia pelno siekimo principo, tačiau ragina pelno siekti atsižvelgiant ir į šakas, kurios palaiko verslą - natūrali aplinka ir visuomenė. Tai aukštesnis verslo procesų valdymo pilotažas, kuomet yra atsižvelgiama į platesnį verslo kontekstą ir ilgesnę perspektyvą. Nepaisant socialiai atsakingo verslo principų praktinės naudos, reikia pripažinti ir koncepcijos ribotumą. Akivaizdu, kad privatus sektorius negali padaryti visko, kad pakeisti destruktyvius procesus, kurie yra sisteminio pobūdžio. Taip pat nereikia pamiršti, kad šiuo terminu gali būti manipuliuojama siekiant pagerinti verslo reputaciją.

Nėra galutinių atsakingo verslo receptų. Atsakingo verslo ašis yra įmonės tobulėjimo procesas. Tai naujos XXI amžiaus verslo gairės, nustatančios naujas verslo žaidimo taisykles toms įmonėms, kurios nori išlikti, būti konkurencingomis, inovatoriškomis, pelningomis bei prisidėti prie bendros darnaus vystymosi politikos. Tūkstančių mylių kelionės prasideda mažais žingsneliais. LLRI ne tik neragina Lietuvos verslo žengti pirmųjų žingsnelių, bet ir gniaužia sveikų diskusijų užuomazgas.

Indrė Kleinaitė, 2006 m. Atgimimas Nr. 33