Po sprendimo atšaukimo diskusijoms pasisukus apie tai, ar tai buvo klaidingas žingsnis ar ne, ir įsisiūbavus net iki premjerės politiškai sau pačiai žalingų kalbų apie LRT vadovės atsistatydinimą, noriu pakviesti nepamesti diskusijos ašies ir labiau akcentuoti klausimą – kas yra atsakinga žiniasklaida ir kokia žurnalistų atsakomybė informacinio karo kontekste?

Sprendimą priėmiau pozityviai, nes man asmeniškai nekėlė pasitikėjimo matyti kaip minimas antivalstybinis populistas gauna tiek daug nekritiško eterio. Nusivyliau, kai sprendimas buvo atšauktas, bet suprantu, kad reikėjo visų LRT žurnalistų sutarimo šiuo klausimu.

Įdomu tik suprasti kodėl, kuomet kai Lietuvos įstatymai draudžia skleisti neapykantą ir dezinformaciją, kai kurie žurnalistai gali galvoti, kad suteikdami etatiniam melo skleidėjui eterio, nekenkia savo pačių reputacijai ir kuriamų laidų populiarumui. Galiausiai, ar patys netampa populizmo sąjungininkais ir neneša dalies atsakomybės už visas su tuo susijusias pasekmes? Pagal atsakingo verslo koncepciją, įstatymų laikymasis yra visiškas minimumas, nes tai mūsų teisinės valstybės pamatas.

Vėl pamačiusi populisto veidą LRT forume – iš karto atsijungiau ir velniop pasiunčiau ne tik jį, bet ir visą forumą – neišklausiau daugybės protingų valstybiškai mąstančių politikų ir kitų laidos dalyvių – jie buvo užgožti mūsų garsiojo populisto ir jų balsai susilpninti. Ar to siekia visuomeninis transliuotojas? Nesu, be abejo, statistiškai reprezentatyvus skaičius klausytojų, bet atvejis prie atvejo, lašas prie lašo, ir galbūt ir susidaro kritinis skaičius, kurio LRT tiesioginių laidų rengėjai negalėtų ignoruoti. Negalėtų ignoruoti ir jei kiti tiesioginio eterio dalyviai kolektyviai atsisakytų dalyvautų laidose, kuriose eterio laiką jiems reiktų dalintis su valstybei pavojingais populistais.

Neturiu jokių problemų girdėti kitokią nuomonę, esu atvira argumentams ir esu pasiruošusi keisti savo išankstines nuomones, bet neapykantos ir klaidingų faktų skleidimas, tuo labiau sąmoningas antivalstybinis veikimas, nėra kitokia nuomonė. Laikau tai toksinėmis žiniomis nuodijančiomis mūsų sąmonę ir iškreipiančiomis kolektyvinį realybės vertinimą. Tuo labiau, kad visas tas teatras galbūt generuojamas tik kaip uždanga, skirta nukreipti dėmesį nuo visai kitų, opesnių bet mažiau populiarumo, sulaukiančių, temų.

Mano manymu, žurnalistų atsakomybė yra dėti visas pastangas minimizuoti toksinių žinių patekimą į eterį. Pandemijos metu toksinės žinios tiesiogine ta žodžio prasme didino žmonių mirtingumą, informacinio karo kontekste – kenkia šalies pilietinio atsparumo ir atgrasymo politikai. Trumpai kalbant - per daug pastatyta ant kortos.

Be abejo, tai neturėtų būti taikoma vienam asmeniui, o tapti bendra praktika, taikoma bet kam kas ginklu paverčia neapykantą ir dezinformaciją informaciniame kare. Tai, kad LRT Tarybos pirmininkas ir premjerė net po sprendimo atšaukimo psichologiškai šantažavo LRT vadovę atsistatydinti tik parodo kaip šie asmenys išmano Lietuvos įstatymus, visuomeninio transliuotojo valdyseną, informacinio karo kontekstą ir kaip desperatiškai jiems yra politiškai nepatogi dabartinė LRT vadovybė, kuomet visos pastangos turėtų būti nukreiptos didinti visuomeninio transliuotojo politinį nepriklausomumą.

Mintimis vis grįžtu prie Naujosios Zelandijos žurnalistės Tova O‘Brien itin daug tarptautinio dėmesio sulaukusio interviu su rinkimų metu mirtinai pavojingą dezinformaciją skleidusiu vietiniu politiku, kurį žurnalistė sustabdė tiesioginiame eteryje jam pradėjus skleisti faktiškai klaidingą informaciją apie pandemiją. Vėliau ji pasakojo, kad nežinojo, kad teks būtent iš šio politiko imti interviu, nes jis į tiesioginį eterį buvo pakviestas paskutinę minutę atkritus iš anksto suplanuotam pašnekovui, ir kad, jei būtų turėjusi galimybę, ji būtų atsisakiusi su juo kalbėtis.

Eteris yra ribotas išteklius. Mūsų dėmesys yra ribotas išteklius. Dėmesio ekonomikoje tai tampa svarbiausiu eksploatuojamu ištekliu. Jei eterį suteiksim populistams, jo mažiau liks švariam tiksliniam edukaciniam turiniui. Suprantu, kad siekiant populiarumo ir aukštesnių reitingų žurnalistai renkasi skandalingesnes temas ir kviečiasi aštresnius liežuvius turinčius pašnekovus, bet jei riba peržengiama į neapykantos ir dezinformacijos laukus, tai labiau primena sandorio su velniu principą – dabar gausi populiarumą, o susimokėti reikės vėliau ir susimokėti itin skaudžiai. Manau net nereikia pirštais rodyti konkrečių pavyzdžių – jie skausmingai akivaizdūs geopolitiškai byrančiame pasaulyje.

Komercinė žiniasklaida galbūt turi mažiau prabangos eksperimentuoti su atsakingu edukaciniu turiniu. Visuomeninio transliuotojo misija visai kitokia. Ji ne tik gali sau leisti tokią prabangą, bet tai yra tiesioginė pareiga ir atsakomybė. Daugiau faktų tikrinimo, daugiau tiriamosios žurnalistikos, daugiau kontekstą padedančio suprasti turinio, daugiau dezinformacijos demaskavimo, daugiau lėto - apibendrinančio ir analizuojančio – turinio nei greitų žinių, kuriomis žiniasklaida užbombarduojama turbūt sąmoningai, kad nespėtų patikrinti faktų, nespėtų apmąstyti, reflektuoti ir įvilkti į kontekstą.

Daug žinių dabar yra neprieinama visiems. Nors suprantu kiekvienos privačios žiniasklaidos priemonės siekį išsilaikyti mažinant priklausomybę nuo reklamos užsakovų, dėl to kenčia pilietinės visuomenės branda ir didėja informacinė atskirtis, tiesiogiai maitinanti populistus. Tik visuomeninis transliuotojas gali užtikrinti turinio prieinamumą visiems. Tad bet kokios trolinės kalbos apie visuomeninio transliuotojo nereikalingumą yra neatsakingos ir pavojingos, nukreiptos tiesiogiai prieš pilietinę visuomenę ir dabar gyvybiškai svarbų jos stiprėjimą.

Atsakingos žiniasklaidos vaidmuo informacinio karo metu tampa vis aktualesnis. Kaip įgyti daugiau atsparumo dezinformacijai, kuri neša į pavojingus vandenis su neaiškioms povandeninėms srovėm galinčioms sunešioti net itin gerus plaukikus? Tas povandenines sroves aš įvardinu sau kaip babilonas-berlynas pasiskolinant populiaraus vokiečių TV serialo pavadinimą apie priešhitlerinę Vokietiją, kuomet fašizmas dar tik mezgėsi šešėliuose ir pogrindžiuose. Man tai terminas apibūdinantis intensyvėjančias socialines sroves kur ne viskas yra taip kaip atrodo, kur aiškų matymą iškreipia skirtingų lygių dezinformacija, melagingi faktai ir demagogija.

Kai, atrodė, jog geopolitinio nerimo užtenka vien dėl grėsmės iš Rytų, kitoje Atlanto pusėje prasidėjo nauji įprastą pasaulio tvarką destabilizuojantys politiniai procesai, tiesiogiai keliantys grėsmę liberaliajai demokratijai. Jei liberalioji demokratija pasaulyje būtų prilyginama deguoniui, galima būtų pasakyti, kad kvėpuoti pasidarė sudėtingiau, nes sumažėjo deguonies. Nepaisant to, ir nepaisant tam tikrų išimčių, Europa atrodė kaip vieta, kur kvėpuoti dar galima, kvėpuoti dar atrodė galima ir Lietuvoje. Taip jautėsi iki šios Vyriausybės. Kultūros protestas ir žurnalistų pilietinis pasipriešinimas visuomeninio transliuotojo uzurpacijai suveikė kaip Sengirė generuodama taip trūkstamo pilietinio deguonies, tad linkiu žurnalistams ir toliau stipriai laikyti frontą saugant visuomeninį eterį nuo populistinių viešojo diskurso teršėjų.

Vietoj to, kad valdantieji išgirstų, jie užsikimšo ausis ir pradėjo dar agresyviau veikti siekiant dekapituoti visuomeninį transliuotoją. Kodėl buvo įjungta nauja pavara tuomet, kai atrodo protingiausia būtų atsitraukti, atvėsti ir taip atvėsinti valdančiųjų reitingams nepalankų pilietinį nepasitenkinimą?

Praėjus pirminiam šokui supratau, kad man reikia naujo politinio žodyno tam, kad suvokti kas vyksta, ir suprasti, kokių veiksmų geriausia būtų imtis, kad apsaugoti mūsų laisvę, demokratiją ir saugumą padedantį užtikrinti laisvą žodį.

Mūsų žodis – mūsų ginklas. Nėra jokios paralelinės realybės, kurioje Lietuvos piliečiai leisis būti nutildomi, kurioje neliks gyvybingo, nors nebūtinai tobulo, visuomeninio viešojo diskurso, kuris yra demokratinės raidos pagrindas. „Jie haliucionuoja“ – apie valdančiųjų politinį gaslaitingą (angl. žodis gaslighting reiškiantis psichologines manipuliacijas) pasakytų žmogus, nelinkęs daugiažodžiauti ir pudruoti situacijų.

Mano manymu, aktyvus pilietinis įsitraukimas galutinai demaskavo valdančiąją koaliciją. Kaukės nenukrito, bet buvo nuplėštos. Erozija - ne vyksta, o ją vykdo konkretūs žmonės su konkrečiomis pavardėmis. Politinės daugumos antikonstituciniai kėslai apšviesti ir jiems neliko nieko kito kaip giliai įsikasti į savo populistinių manipuliacijų apkasus ir eiti iki galo šiame vidiniame, bet valstybei nedraugiškų išorinių jėgų manipuliuojame, informaciniame kare. Jų dienos suskaičiuotos, politinės karjeros palaidotos, ir viskas, kas jiems beliko, tai brutalia politine jėga perimti visuomeninį transliuotoją, kad galėtų performuluoti naratyvus, iškreipti viešąjį diskursą ir tokiu melo keliu sau užsitikrinti norimą politinę ateitį. Nieko naujo sugalvoti jiems nereikia, tai vyksta kitose šalyse, vyksta sėkmingai, ir jiems tereikia nukopijuoti pagrindinį į autokratizmą linkusių jėgų modus operandi.

Tad leiskite pasidalinti dviem terminais, kuri mano manymu, gerai apibūdintų kas yra mūsų valdančioji dauguma ir ką jie daro? Tai politinis banditizmas ir valstybės diskombobuliacija.

Tik kai įvardinau sau, kad reikalų turime ne su Lietuvos kairiąja partija, ne su kraštutinei dešinei priskiriamais aušrininkais, o su politiniais banditais, man neliko galvoje keisto susikonfūzijimo - kas čia po galais vyksta! - mūsų politiniame lauke, mūsų valstybėje. Jei kam atrodo, kad toks terminas per stiprus, paaiškinkite prašau, kaip kitaip pavadinti brutalią politinę jėgą, pasak S. Skvernelio „žaginančią Statutą“?

Visada stengiausi būti kritiška Lietuvos politinei dešinei, bet tuo pačiu visada stengiausi įžiūrėti teigiamų dalykų, kai jų pavykdavo rasti, socialdemokratų gretose. Nuoširdžiai norėjau, kad Lietuvoje susikurtų seno korumpuoto nomenklatūrinio šleifo atsikračiusi liberali ir moderni politinė kairė - kompetetingesnė ir su geresne lyderyste, be manipuliatyvaus populizmo apraiškų.

Paradoksalu, bet Lietuvos politinė dešinė dengė kairės trūkumus atliepdama socialinius visuomenės lūkesčius ir tiesiog laikydamasi valstybingumo ir žmogaus teisių principų – tiek kiek leisdavo politinės dešinės vidinė švytuoklė švytuodama tarp konservatyvesnių ir liberalesnių pažiūrų. Visumoje norėjau, kad Lietuvos politika atlieptų visų visuomenės grupių interesus – nuo verslo iki tautinių ir religinių mažumų. Bet antivalstybinei, teisinius pamatus griaunančiai, politikai turiu nulinę toleranciją. Įsivaizduoju, kad visi geros valios žmonės - jei nėra kažkaip suklaidinti ir sukonfūzyti – taip pat turi nulinę toleranciją antivalstybiniam politiniam banditizmui. Iš to atsiranda stiprūs pilietiniai judėjimai su stipriomis, nepajudinamomis pozicijomis.

O kas, po velnių, yra ta politinė diskombobuliacija? Diskombobuliacija, kaip aiškina lingvistai, tai iš anglų kalbos kilęs žodis, dažniausiai naudojamas apibūdinti būseną, kad kažkas yra sumaišyta, suklaidinta arba sutrikdyta. Šiame kontekste, tai – politinis valstybės išderinimas, griovimas, painiojimas ir chaoso įvedimas su stipriu absurdiškumo prieskoniu. Sakymas vieno, darymas – visiškai priešingai kito. Teisinių normų nesilaikymas. Procesinių protokolų ignoravimas. Pasiklydimas prioritetuose. Ėjimas buldozeriu nepaisant pagrįstų argumentų, nesugebant adekvačiai pagrįsti savo sprendimų. Ir visa tai daroma vis didesnį pagreitį įgaunančiu nejuokingai juokingos pasiutpolkės tempu. Taip metamas šešėlis šalies pasirinktai liberalios demokratijos krypčiai. IT specialistai pasakytų, kad sistema „gličina“ (angl. žodis glitching reiškiantis trikdžius), o krentant valdančiųjų reitingams aišku, kad pilietinė visuomenė tai mato, suvokia ir siekia tuos gličius „gličus“ pašalinti, nes tai kelia grėsmę mūsų valstybės pamatams. Ne metaforiškai, o tiesiogine to žodžio prasme.

Kaip mes galime patikėti savo saugumą, savo identitetą, savo gyvenimo būdo puoselėjimą ir saugojimą politinei jėgai, kuri „gličinasi“ ir „gličina“ visą politinę ekosistemą?

Teisinės valstybės pamatų išderinimas siekiant susilpninti laikančias struktūras neprasidėjo vakar. Tai, mano matymu, pradėjo ryškėti prezidentui atvirai proteguojant socialdemokratų partiją Seimo rinkimų metu. Kaip aiškina teisininkas konstitucininkas prof. D. Žalimas savo spalio 9 d. straipsnyje, tai pažeidžia Konstituciją. Kaip prezidentas, G. Nausėda turėjo laikytis neutralumo, ir nors oficialiai nebuvo socialdemokratų partijos narys, tačiau vieša jo komunikacija bylojo akivaizdų favoritizmą. Konstitucija taip pat sako, kad prezidento galimi konstituciniai pažeidimai yra nagrinėjami inicijuojant apkaltos procesą Seime, tačiau kaip gali tikėtis, kad tai padarys dabartiniai valdantieji, kai socialdemokratai akivaizdžiai turi būti dėkingi prezidentui už pagalbą rinkimuose, nesvarbu, kad galimai pažeidus Konstituciją.

Jei dar anksčiau galima buvo manyti, kad prezidentas su socialdemokratais nesusitvarko su tarsi nuo grandinės nutrūkusiu aušrininkų lyderiu, nes neturi stipraus stuburo, tai dabar matosi kiek kitaip. Stuburą jie turi, tik to stuburo tikslai kiti, ir aušrininkai yra tiesiog jų įrankis, skirtas atlikti griaunamus darbus, kuriems „baltarankis“ prezidentas ir „šventieji“ valdantieji nenori teptis savo rankų patys. Net melioracinių milijonų surado atsilyginti už purvinus aušrininkų darbus.

Žurnalistai ir Kultūros asamblėja jau skelbia tolimesnius pilietinius veiksmus - gruodžio 16-19 d. Vilniuje toliau vyks protestai. Kai kurie teisiniai procesai jau inicijuoti. Opozicija laiko stiprų frontą Seime. Aš tik noriu pakviesti besiaktyvuojančią verslo bendruomenę kuo skubiau pagalvoti apie tvaraus finansinio mechanizmo sukūrimą, kuris padėtų užtikrinti jau į nuolatinį valstybės pamatų saugojimo ir gynimo režimą pereinantį pilietinį judėjimą. Valdantieji karpo kultūros ir žiniasklaidos biudžetus, ir tai nėra nekaltas karpymas taupymo tikslais. Tai kovinis ėjimas, daromas su tikslu nuleisti kraujo aktyviems kultūros ir žiniasklaidos žmonėms.

Reikia atsakomojo atstatomojo veiksmo, kuris neleistų kūrybingam visuomeniniam pasipriešinimui nukraujuoti, nes kaip supratome pastaruoju metu, tik tai palaiko išderinto politinio lauko balansą. Tai tiesioginis verslo interesas, tai ir atsakingo verslo prerogatyva.

Gal ir per anksti bandyti atsakyti į šį klausimą užtikrintai, tačiau refleksijos veiksme nors ir iššūkis bet dėmesio vertas protinis pratimas. Tad klausimas – ar galima lyginti dabartinį kultūros protestą su Sąjūdžiu, ir kaip neprarasti kūrybinio impulso priimant tolimesnius lemtingus istorinius sprendimus Lietuvos kaip šalies naudai neskirstant jos piliečių pagal jokius poliarizuojančius kriterijus geopolitinių lūžių ir besikeičiančios pasaulio tvarkos kontekste?

Jei Sąjūdį traktuosime kaip vienijantį protestą prieš ilgus metus trukusią okupaciją, kurio dėka iškovojome Nepriklausomybę tai, mano matymu, kultūros protestas, garsiai ir aiškiai įvardindamas Nemuno aušrininkus kaip Trojos arklį (dėl to naudoju terminą niemano trojininkai), tiesiogiai tęsia Sąjūdžio tradiciją duodamas impulsą visai šaliai apsaugoti tai, ką tuomet iškovojame.

Galime, be abejo, į tai žiūrėti kaip į du skirtingus įvykius, bet man atrodo, tai yra vienas ir tas pats laike gyvenantis reiškinys įsišaknijęs elementariame žmogiškame troškime gyventi laisvai ir oriai, neleidžiant niekam lipti sau ant galvų ir griauti tavo kūrybos vaisius. Yra civilizacijos, kurios kuria ir yra destruktyvios jėgos, kurios be jokių aiškių priežasčių siekia tik griauti ir niokoti.

Karo Ukrainoje kontekste vis dažniau mintimis grįžtu ir bandau įsijausti kokiomis mintimis vedamas pačiais paskutiniaisiais II-ojo pasaulinio karo metais į Lietuvos rezistencijos kovą įsijungė tuomet dar visiškai vaikas nė dvidešimties neturintis mano senelis. Kokia informacija jis rėmėsi, kad kovoti verta, kai dabar jau retrospektyviai žinome, kad žadėta užsienio pagalba iki mūsų taip ir neatėjo, fizinė kova pralaimėta, ginklai sudėti ir visą Lietuvą buvo persmelkęs dvigubų agentų, išdavikų ir kolaborantų tinklas, kurį sudarė tiek piktybiniai elementai, tiek bejėgiai jau rankas nuleidę kovotojai, siekiantys tiesiog išlikti?

Esu pagalvojus, kad gal geriau būtų buvę jei jis būtų pasirinkęs kitokį pasipriešinimo kelią, ne tokį atvirą ir rizikingą. Tuomet mano mama būtų turėjusi tėtį, o aš visus linksminantį senelį, bet dabar suprantu, kad jo palikimas toks pat tikras kaip kad būtų buvęs jo gyvas tiesioginis buvimas. Jis yra dalis to laike gyvenančio nemaraus ir niekada nenutrūkstančio tik kartais pasislepiančio reiškinio iš gilumų staugiančio tarsi koks Gedimino sapnų geležinis vilkas apie tą kartais saldžią, o kartais sumišusią su prakaitu ir krauju laisvę, už kurią nuolat reikėjo ir vis dar reikia kovoti.

Girdėjau savo senelio ir visų laisvės kovotojų balsus Sąjūdyje, girdžiu juos dabar ir kultūros proteste išsiliejančius iš vien tik siaurų kultūros sektoriaus rėmų ir purslojančius visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Jei šį protestą traktuotume tik kaip kultūros darbuotojų profesinį protestą prieš niemano trojininkus Kultūros ministerijos vadovybėje, tuomet taip, tai būtų tik dar vienas įprastas demokratinis protestas demokratiškoje Lietuvoje.

Vis tik tai nėra įprastas kitokią nuomonę siekiantis atstovauti balsas nuomonių pliuralizmo kontekste kuomet įprasta yra ieškoti kompromisų ar kūrybinių inovatyvių sprendimų. Tai pavojaus varpais skambinantis balsas perspėjantis visus apie per ilgai Lietuvoje toleruotą Trojos arklį, sukonstruotą su priešiškai nusiteikusios jėgos įtaka, siekiančios ne įnešti dar vieną kitokią nuomonę, bet visiškai užgniaužti nuomonių įvairovės raišką. Tokio protesto dar iki šiol nebuvo. Taip į platesnius vandenis išplaukęs ir vis besiplečiantis sujudimas tampa gynybinis, siekiantis kiek įmanoma anksčiau užkirsti kelią į nelaisvę referuojant į JAV istoriko Timothy Snyder mintis pateiktas jo knygoje „Kelias į nelaisvę: Rusija, Europa ir Amerika“. Taip užgimsta noras geriau artikuliuoti kultūrinės karybos konceptą, kurį galima aptikti praeityje ir tuo remiantis vystyti pritaikant šiam laikmečiui.

Nors Amerikos hipiai ir protestavo prieš JAV vykdomus karus, bet protestuoti šalies viduje jie galėjo tik todėl, kad jų demokratiją saugojo stipriausia pasaulio kariuomenė. Dažnai taikos metu prieš pastatant kultūrą su karyba kaip viena kitos priešiškus polius, karo Ukrainoje ir išaugusios grėsmės metu matome, kad šios skirtingos jėgos viena su kita yra tampriai susijusios ir veikia papildydamos viena kitą. Kultūros protestas kaip iš anksto perspėjantis apie Trojos arklį ir pažadindamas visuomenėje savigynos jausmą atlieka saugojimo vaidmenį. Kaip teigė buvęs Kanados kariuomenės žvalgybos karininkas Kostas Rimša savo 2022 m. interviu Lietuvos spaudai, pasiruošimas partizaniniam karui, kuriame praktiškai gali dalyvauti visi ir tai nebūtinai reiškia išėjimo į miškus, toks pat svarbus kaip narystė NATO atgrasymo tikslais. Laiku identifikuoti ir nugrėsminti antivalstybinius elementus ir jų daromą žalą yra dalis atsparumo ir atgrasymo politikos.

Taip protestas tampa unikalus ne tik vietinio regiono kontekste, bet ir pasaulio. Kas lėmė, kad kaip tauta sureagavome taip kaip sureagavome, susitelkėme ir susimobilizavome būtent dabar, o ne vėliau kai jau gali būti per vėlu? Ar tai buvo tinkama lyderystė? Be abejo, kultūros protesto iniciatyvinė grupė ir jų balsai skamba kaip eliksyras sielai ir tiesiogiai visus maitina įkvėpimu. Iš kur jie semiasi įkvėpimo? Kodėl jie veikia kaip veikia? Kas tai per unikalus baltiškos lyderystės veikimo būdas? Visame pasaulyje žmonės protestuoja, tai nieko nauja, bet ši protesto forma kitokia – vertybinė, įkūnyta, poetinė, banguojanti ir purslojanti. Bet kartu aštri kaip ką tik pagaląstas peilis ir sufokusuota kaip lazeris, negaištanti laiko niekam kas netarnauja pagrindiniam tikslui.

Galbūt atsakymas glūdi mūsų istorinėje atmintyje. Mes prisimename nelaisvę ne vien iš sausų vadovėlių, mums II-pasaulinis karas nesibaigė 1945 m., jis baigėsi tik išsivadavus iš sovietinės vergovės sistemos, ir ta atmintis veikia kaip priešnuodis. JAV tuo tarpu istorinė patirtis visai kitokia ir galbūt dėl to jie iki šiol nesugeba kolektyviai atpažinti Trojos arklio savo šalyje taip, kad imtųsi reikiamų veiksmų. Šiame kontekste verta paminėti buvusio FTB (ang. FBI) vadovo ir teisininko Robert Mueller tyrimą detaliai aprašytą jo artimiausių kolegų knygoje „Interferance“ bei Timothy Snyder straipsnį „Decapitation Strike“, bet Amerikoje dar trūksta kritinės masės garsių balsų traktuojančios trumpizmą kaip su išorinių jėgų pagalba sukonstruotą Trojos arklį. Prisimenant niemano trojininkų lyderio „keliones“ į JAV susitikti su savo bendraminčiais ir jo copy-paste veikimo šablonus, kultūros protesto balsas skamba kaip adekvati reakcija į augančią grėsmę.

Prieš kelis metus po ilgo laiko vėl apsilankiau JAV ir susitikau su savo Rotary šeima, kurioje gyvenau 1995-96 m. Jie man priminė, kad lankantis Rotary International būstinėje Čikagoje, aš sukėliau skandalą pamačius ten Gorbačiovo nuotrauką. Pasidarė net nepatogu, ką aš ten jauna būdama prišnekėjau, gal ką nemandagiai pasakiau, bet mano šeima tiesiog priminė, kad jie iškvietė Rotary Viceprezidentą, kad papasakočiau jam apie 1991 m. Sausio 13-osios žiaurumus, kiek buvo aukų ir sužeistųjų, kad Gorbačiovas nevertas Nobelio taikos premijos, kad jo nuotrauka neturėtų kabėti Rotary būstinėje. Mano atmintyje šis įvykis yra visiškai išsitrynęs, nes man turbūt buvo įprasta ir nieko ypatingo aiškinti apie tai visiems kas tik tuo metu teikėsi manęs tuomet septyniolikmetės klausytis, bet buvo įdomu būti primintai apie tai, ir vėl, po beveik 30 metų, pakartoti panašias mintis.

Mano pakartotos mintys buvo, kad negalima pasitikėti šia agresyvia šalimi, kad ne dėl staigaus geros valios nušvitimo jie paskelbė pertvarką ir siekė atvirumo su JAV ir likusiu pasauliu, o norint vėl atkurti karines galias susilpnėjusias dėl planinės ekonomikos žlugimo, kad Rusijos, kaip normalios valstybės, jau turbūt net nėra, kad liko tik kažkokia moskovija su viduramžiuose įstrigusiais iškreiptais istoriniais įsivaizdavimais. Liūdna buvo matyti dabar ištiesiamą raudoną kilimą Aliaskoje, kaip ardomi demokratijos pamatai ir kasdien pažeidinėjamos konstitucinės teisės, kaip tai veikia visą likusį pasaulį, vis tik tikiuosi, kad dar ne viskas prarasta. Sureaguos ir amerikiečiai, klausimas kada?

Tad Lietuvos kultūros protestas unikalus ne tik vietinio regiono kontekste, bet ir pasaulio. Nors niemano trojininkai kaip Trojos arklys Lietuvoje buvo atpažintas anksčiau, bet pritrūko kritinės masės ir politinės valios reaguoti atitinkamai. Gal kas galvojo, kad su šia jėga galima sugyventi kaip sugyvenome su ne vienu politiniu virusu, ar kad kova su juo tik dar labiau jį sustiprintų. Galiausiai, pritrūko ir tinkamos įstatyminės bazės, prie ko dabar, tikiuosi, bus susigriebta dirbti. Tad esu begalo dėkinga kultūros protestui už pažadinimą savigynai ir visiškai nesistebiu tokiu didžiuliu visuomenės palaikymu. Prasidėjo adekvati kova ir pačiu laiku. Nežinau kodėl, bet esu visiškai rami, kad tarpsektorinė kultūros asamblėja ir tolimesni protesto žingsniai bus puikus džiazas ir geležinis vilkas taps laisvės šauklių simboliu, telkiančiu atsparumo ir atgrasymo pastangas visam regione.

Buvo metas, kada mums reikėjo atlaikyti atakas tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų, ir mes jas ne tik atlaikėme, bet tai padėjo mums suformuoti valstybę, kuri paliko dar iki galo nesuprastą žymę pasaulio istorijoje, bet kuri, deja, nugarmėjo į istorinius požemius siauroms visuomenės grupėms besipliekiant tarpusavyje, žiūrint tik siaurų savo interesų, nepakylant tarsi erelio skrydžiui aukščiau pamatyti platesnio konteksto, tarpusavyje veikiančių išorinių ir vidinių jėgų ir laiko tėkmės istorijoje.

Mūsų istoriją rašė kiti skirtingais istoriniais laikotarpiais naudodami skirtingas vertinimo pasaulėžiūras ir nukrapštyti tuos interpretacinius sluoksnius, atsikratyti baudžiauninko ar kolūkietiškos aukos sindromo, kuris verčia palikti viską savaiminei tėkmei ir nesiimti veiksmų patiems, pažvelgti naujai ir įgalinančiai, manau, yra šiuolaikinių istorikų darbas. Neiškraipyta atmintis veikia kaip priešnuodis atpažįstant grėsmes ir atliekant šiaurės žvaigždės vaidmenį išvairuojant šalį iš tų šunkelių, po kuriuos šiandien mus vis dar vedžioja vertybinio stuburo neturintys Prezidentas ir Premjerė, negirdintys piliečių daugumos balso neiti su velniu obuoliauti.

Ar šis protestas žymi naują lapą ilgoje ir vingiuotoje Lietuvos istorijoje, kurios ištakas aš matau dar nuo Marijos Gimbutienės aptiktų senosios Europos kultūros sluoksnių, atitekant iki pat Sąjūdžio laikų, dar sunku atsakyti neemociškai. Ar garsiausias vilkiškas šauksmas apsaugoti kažkada prarastą ir vėl sunkiai iškovotą laisvę gali būti traktuojamas kaip naujas lapas? Ar tai lemtingas veiksmas, kuris, jei nebūtų įvykęs, nulemtų kitokią mūsų istorinės ateities tėkmę? Palieku klausimą atvirą.

ĮSA tema yra dėstoma tik kaip pasirinkamas studijų dalykas, o dėstomas turinys priklauso nuo kiekvieno dėstytojo temos interpretavimo, todėl yra rizika, kad ĮSA yra pateikiama kaip filantropija, marketingo įrankis ar lobizmo priemonė.

Siekiant švietimo darniam vystymuisi, yra svarbu koreguoti mokymosi procesą įtraukiant asmenines, emocines ir patirtines dimensijas, nes įgytos žinios savaime nekeičia žmogaus elgesio. Užsienio akademikų patirtis rodo, kad daugiau darnaus vystymosi švietimo paremtu įprastu procesu tik dar labiau pablogina situaciją.

Esama situacija suponuoja, jog Lietuvos aukštosioms mokykloms ĮSA nėra viena iš svarbiausių temų ir studentai neįgauna pakankamai kompetencijų gebėti įgyvendinti darnaus vystymosi principų praktikoje, itin reikalingų šiuolaikiniame profesiniame verslo pasaulyje.

Tokia situacija būdinga ne tik Lietuvai. Kaip rodo Aspen Instituto atlikta užsienio verslo mokyklų apžvalga „Beyond Grey Pinstripes“, aukštųjų verslo mokyklų programose nėra pakankamai integruoti socialiniai, aplinkosauginiai ir etikos aspektai, nors lyginant su 2001 metais šios disciplinos jau yra dėstomos dažniau. Pagrindinė atliktos apžvalgos išvada - verslo mokyklos nėra iš esmės reformavusios finansų ir buhalterinės apskaitos disciplinų, kurios verslo įmonėms yra esminės siekiant transformacijos link darnaus vystymosi. Ši apžvalga remiasi atliktu tyrimu 149-iose verslo mokyklose iš 22 skirtingų šalių.

Verslo disciplinas dėstančios aukštosios mokyklos, dėl savo įprastų programų, yra iš dalies kaltinamos prisidėjusios prie 2009 m. pasaulį ištikusios finansų krizės. Tradicinės verslo mokymo programos „Beyond Grey Pinstripes“ yra pateikiamos kaip problemos, o ne tinkamo sprendimo, dalis. Tai verčia verslo mokyklas iš esmės peržiūrėti savo mokymo programas, nes šiuo metu būtent dėl šio trūkumo jos yra praradusios savo autoritetą verslo atstovų tarpe. Dažnais atvejais, programas adaptuoti prie šių laikų realijų verčia studentų prašymai ir atskirų dėstytojų individuali iniciatyva.

Panašias įžvalgas pateikia ir tarp 33 verslo atstovų, iš tokių įmonių kaip DuPont, Walmart, IBM ir Unilever, atlikta nepelno siekiančių orgnaizacijų „World Environment Center“ ir „Net impact“ apklausa. Verslo atstovai skundžiasi, kad verslo magistro laipsnį įgijusius studentus jie turi perkvalifikuoti, nes įgytos kompetencijos ĮSA ar darnaus įmonių vystymosi srityje yra pasenusios ir nepraktiškos. Pasak jų, verslo mokyklos vis dar dėsto 1986-ųjų metų kontekste. Apklausti respondentai, kaip vieną didžiausių trūkumų, įvardina darnaus vystymosi disciplinos integravimą į finansų mokymo modulį. Dauguma verslo mokyklų ĮSA traktuoja kaip filantropiją ar korporatyvinį pilietiškumą, kuomet pačios įmonės jau ženkliai pasistūmė į priekį ir į ĮSA žiūri per verslo procesų tobulinimo prizmę. Apklausti verslo atstovai teigė, jog ateityje jų įmonės labiausiai ieškos darbuotojų, kurie turės gebėjimų integruoti darnaus vystymosi principus į savo kasdienines pareigybines funkcijas. Tos verslo mokyklos, kurios nesugebės suteikti šių žinių savo studentams, nebus patrauklios ir konkurencingos.

Nepaisant nepakankamai teigiamo bendro užsienio verslo mokyklų įvertinimo ĮSA mokymų atžvilgiu, užsienio šalyse yra universitetų ir verslo mokyklų, kurios turi pažangias darnaus vystymosi ir ĮSA mokymo programas.

Pažangiausios ĮSA/darnaus vystymosi mokymų programos Jungtinėje Karalystėje:

• MSc in Responsibility and Sustainability, Ashridge verslo mokykla;

• MA in Leadership for Sustainability, Lankasterio universiteto verslo mokykla;

• The One Planet MBA Eksterio universitete;

• The Cambridge Centre for Sustainable Leadership masters, Kembridžo universitetas;

• The Prince of Wales’s Business & Sustainability Programme (BSP), Kembridžo universitetas;

• Postgraduate Certificate in Sustainable Business (PCSB), Kembridžo universitetas;

• MSc Corporate Social Responsibility, Notingemo verslo mokykla;

MSc in Responsibility and Sustainability, Ashridge verslo mokykla, Jungtinė Karalystė

Tai viena pažangiausių ĮSA ir darnaus vystymosi mokymo programų išsamiausiai aprašytų programos autorių Judi Marshall, Gill Coleman ir Peter Reason knygoje „Leadership for Sustainability. An Action Research approach“. 2005 m. Harvard Business Review šią programą pavadino „path-breaking“ (liet. laužanti nusistovėjusius šablonus). Judi Marshall yra gavusi prestižinį „Beyond Grey Pinstripes“ apdovanojimą už nuopelnus švietimo srityje ir dabar vadovauja MA in Leadership for Sustainability Lankasterio universiteto verslo mokykloje.

Pasak programos autorių, mokant ĮSA, svarbu atsižvelgti ne tik į naujo pobūdžio turinį, bet ir į holistinę pasaulėžiūrą ugdančias mokymo ir mokymosi formas. Tyrimai rodo, kad vien tik standartinės mokymo formos, pvz. paskaitos, referatai nepadeda studentams išugdyti konceptualaus supratimo apie studijuojamą dalyką ir neskatina veikti. Ši programa buvo pradėta rengti 1996 m. padedant The Body Shop įkūrėjai Anitai Roddick ir jos įkurtai New Academy of Business organizacijai bendradarbiaujant su Bath universitetu Jungtinėje Karalystėje, vėliau perkelta į Ashridge verslo mokyklą. Programa pasižymi novatorišku turiniu ir mokymo procesu, kuris remiasi suaugusiųjų mokymo forma ir klausimų iškėlimo principu, ir kviečia dalyvius tapti darnaus vystymosi ir ĮSA tyrinėtojais ir pionieriais bei pokyčių agentais savo organizacijose ar profesinės veiklos sferose.

Programa yra orientuota į darbo patirties turinčius ir dirbančius žmones iš privataus, viešojo ir nevyriausybinio sektorių. Mokymai trunka 2 metus ir susideda iš 8-ių intensyvių 5-ias dienas trunkančių seminarų bei savarankiško mokymosi tarp seminarų. Programa susideda iš dviejų aspektų, kurie turi vienodai svarbią reikšmę mokymosi modulyje: a) turinys; b) mokymosi procesas.

a) PROGRAMOS TURINYS. Perkėlus programą į Ashridge verslo mokyklą, seminarų temos tapo:

Scenarijai ir iššūkiai (angl. Scenarios and challenges). Šiame seminare yra pateikiama pagrindinių pasaulinių iššūkių (įskaitant ekonominių, aplinkosauginių, socialinių ir vystymosi) apžvalga.

Vertės permąstymas ir ekonomika (angl. Revisioning value and economics). Šiame seminare nagrinėjama: kaip yra nustatoma ekonominė, ekologinė ir socialinė vertė, kaip yra vertinami poveikiai. Nagrinėjami įvairūs vertinimo metodai bei rodikliai, dalyviai supažindinami su papildomų (bendruomeninių, alternatyvių) valiutų sistema (angl. complementary currencies) bei diskutuojama kokia yra pinigų prigimtis.

Ekologija ir gyvybės sistemos (angl. Ecology and living systems). Šioje dalyje dalyviai nagrinėja santykį su supančia aplinka, per tiesioginę patirtį, ir susipažindami su pažangiomis mokslinėmis teorijomis apie gyvybės sistemas. Šiame seminare yra pristatoma Gajos teorija, kompleksiškumo teorija ir giliosios ekologijos samprata.

Darnus dizainas ir vystymasis (angl. Sustainable design and development). Šioje dalyje dalyviai yra supažindinami su darnaus dizaino teorija ir praktika, nagrinėjamos inovacijos organizacijose ir įmonėse.

Darbo prigimtis (angl. The nature of work). Šis seminaras nagrinėja darbo prigimtį ir kaip keičiasi darbo kontekstas reaguojant į pasaulinius iššūkius. Nagrinėjama koks yra prasmingas darbas (asmeniškai ir organizacijai), studijuojamos geriausios praktikos ir organizacinių modelių inovacijos, darbo praktikos ir naujos darbo sampratos.

Atsakingos organizacijos (angl. Responsible organizations). Nagrinėjama kaip keičiasi organizacijos, reaguodamos į įvairių suinteresuotų grupių lūkesčius, įskaitant tokius klausimus kaip marketingas, tiekimo grandinės valdymas ir įmonių socialinė atsakomybė. Šioje dalyje pateikiama ir ĮSA koncepcijos bei praktikos kritika.

Žmogaus teisės, vystymasis ir socialinis teisingumas (angl. Human rights, development and social justice). Šioje dalyje nagrinėjami įprasto verslo poveikiai marginalinėms ir dažnai nutildytoms bendruomenėms įvairiose pasaulio dalyse. Dalyviai supažindinami su tokiomis temomis kaip galia ir priespauda, rasė ir lytis, ir nagrinėjama kaip verslas gali būti geriau informuotas šiais klausimais ir į juos atsižvelgtų formuojant savo praktikas.

Verslas ateityje (angl. The business of the future). Šioje dalyje dalyviai kviečiami peržiūrėti savo mokymosi procesą, pasidalinti projektais, patirtimi ir aptarti galimus ateities scenarijus prieš pradedant naują darnaus vystymosi lyderystės etapą pasibaigus studijoms.

b) MOKYMO(SI) PROCESAS. Šios programos edukologinė metodologija yra paremta tyrinėjimu per praktiką arba tyrimu per veiksmą (ang. action research arba action inquiry) metodu. Šis metodas padeda išvystyti mąstymo, asmeninės refleksijos ir idėjų testavimo discipliną per įvairius praktinius eksperimentus. Tai itin aukštą dalyvavimo lygį skatinantis metodas, reikalaujantis sisteminio įsitraukimo ir bendradarbiavimo asmeniniame ir profesiniame lygmenyse.

Tyrinėjimas per praktiką gali būti naudojamas siekiant padėti pavieniams asmenims, organizacijoms ir bendruomenėms spręsti problemas ir daryti teigiamus pokyčius. Tai sąvoka, apimanti eilę idėjų ir požiūrių: mąstymo ir veiksmų kombinavimą, veiksmo ir atoveiksmio apjungimą, siekį prisidėti prie tikslingų pokyčių, bendradarbiavimą su kitais žmonėmis siekiant bendrų tikslų, kontekstą ir tikslus atitinkančių metodų pritaikymas. Tai tyrimo metodas, kurio metu sistemingai dalyvaujama ieškant būdų spręsti klausimus ar problemas, eksperimentų būdu ieškomos tinkamiausios priemonės veikti toliau:

a) pavieniai žmonės arba jų grupės identifikuoja problemas, kurias jie nori spręsti ir svarsto galimus sprendimų variantus,

b) imasi veiksmų,

c) iššaukia atitinkamas kitų nuomones ir elgesį,

d) stebi reakciją ir atsiliepimus,

e) kviečia kitus reaguoti ir bendradarbiauti,

f) apsvarsto, kas išmokta,

g) planuoja naujus veiksmus ir tyrinėjimus.

Gali praeiti keletas tokių ciklų, kai žmonės mokosi veikdami ir to procese koreguoja veiksmus, o gana dažnai ir pačius tikslus. Kartais problemos išsisprendžiamos tokios praktikos metu. O kartais, proceso metu paaiškėja, kad tai visai nėra esminė problema arba atrandamos naujos problemos, ir šiuo atveju tikslai bei veiksmai atitinkamai performuluojami ir perplanuojami. Tyrinėjimas per praktiką gali būti apibūdinamas kaip padedantis veikti ir suprasti trim skirtingais lygiais: pavienių asmenų, grupių ir didesnių vienetų.

Programos specifikos priežastys

Programos iniciatoriai knygoje „Leadership for Sustainability: an Action Research Approach“ dalinasi priežastimis, kurios suformavo tokią edukologinę metodologiją. Nuo pat programos kūrimo pradžios programos autoriai žinojo, jog nori sukurti tokią programą, kuri paskatintų dalyvius brandinti naujus kūrybingus atsakus į šiuolaikinius globalinius iššūkius. Jie siekė, kad darnaus vystymosi klausimai būtų centrine programos ašimi, o ne priedas prie įprastai dėstomos verslo ir ekonomikos disciplinos. Tuo metu jų neįkvėpė įprastinės verslo mokyklos, kurios veikė tam tikrų verbaliai neišreikštų nekvescionuojamų prielaidų rėmuose ir ĮSA kaip discipliną galima buvo pasirinkti kaip papildomą ir neprivalomą, dažniausiai kurso pabaigoje, kuomet jau įprastos žinios ir įgūdžiai suformuoti, todėl tos programos buvo gana paviršutiniškos ir nepakankamai novatoriškos savo turiniu ir edukologine metodologija. Tokio požiūrio komunikuojama reikšmė buvo, kad įprastoje organizacijų veikloje nereikia fundamentalių reformų. Nekvescionuojant verslo veiklą apsprendžiančių verbaliai neišreikštų prielaidų ir į jų rėmus įspraudžiant ĮSA temą, kaip yra daroma įprastose magistro programose, ĮSA potencialas nėra atkleidžiamas pilnai.

Tyrinėjant sąsajas tarp idėjų ir praktikos, ir klausimą kaip galima būtų sukurti darnų vystymąsi praktikuojančių specialistų bendruomenę, programos kūrėjai norėjo sukurti precedento neturinčią programą. Dauguma verslo mokyklų skiria dėmesį praktikai, tačiau pagal gan aiškiai suformuotus rėmus, apsprendžiančius kas yra gera praktika. Programos kūrėjų intencija buvo padėti dalyviams suformuoti tyrinėjimo (angl. inquiring) įgūdžius, kurie padėtų jiems formuoti jų pačių veiksmus ir padėtų geriau suprasti kontekstą, kuriame jie dirba. Šios edukologinės metodologijos priežastys glūdi programos kūrėjų darnaus vystymosi sampratoje.

Pagal programos kūrėjus, modernios vakarų visuomenės yra įstrigusios koncepciniuose spąstuose, kurie neleidžia adekvačiai priimti darnaus vystymosi iššūkių. Kai kurie mokslininkai apibrėžia dabartinę vyraujančiąją pasaulėžiūrą kaip Industrinio augimo visuomenę, kurioje mokslinės žinios yra atskirtos nuo vertybių. Tokia pasaulėžiūra atnešė labai daug naudos žmonijai, tačiau nesugebėjo adekvačiai įvertinti žmogaus santykio su planeta ir kitomis gyvybės formomis, kurių dalimi žmogus yra. Šios pasaulėžiūros pamatai glūdi proto ir kūno, asmens ir aplinkos, atskyrime ir apsprendžia, jog, jei mes ko nors negalime suvokti racionaliu protu, tai yra antraeilės reikšmės. Toks mąstymas apsprendė, jog aplinka yra antraeilės svarbos, o aplinkos ištekliai yra skirti žmogui naudoti, kontroliuoti, išnaudoti ir vartoti. Kitais žodžiais tariant, iš dalies darnaus vystymosi problemos kyla dėl to kaip žmogus mąsto. Todėl mums reikia mažiau pasikliauti racionaliu iškūnytu (angl. disembodied) mąstymu ir kultivuoti kitokias žinojimo formas. Daugiau darnaus vystymosi švietimo, pagrįsto įprastu mąstymu, tik dar labiau pablogins situaciją. Kadangi darnaus vystymosi problema yra mąstymo problema – sąmonės, suvokimų ir vertybių – todėl didžiausias iššūkis ir tenka švietimo institucijoms.

Tokia situacija, be abejo, kelia tam tikrus iššūkius, nes švietimo institucijos, ypatingai verslo mokyklos, būtent ir yra tos vietos, kur iškūnytos racionalios žinios yra generuojamos ir skleidžiamos. Intencija sukurti programą, kurioje būtų vietos ir kitokioms žinojimo formoms, prieštarauja pirminiam švietimo institucijų apibrėžimui. Programos autoriai pripažino, kad jiems teko dirbti su paradoksu ir spręsti įvairias iš to iškilusias dilemas.

Šios edukologinės metodologijos šaknys glūdi feminizmo teorijose, epistemologiniuose tyrinėjimuose ir į studentus orientuotų mokymų eksperimentuose. Sukurta programa yra radikali verslo vadybos mokymų programa, ir nors programos kūrėjai žinojo savo tikslus, iš karto nežinojo kaip tai įgyvendinti praktiškai ir taip pat veikė praktinių eksperimentų būdu generuodami veiksmus proceso metu taikydami tyrinėjimo per praktiką metodą. Pirmiausia jie apsisprendė dėl pamatinės mokymo formos.

Forma yra pats pirminis komunikacijos metodas, suteikiantis kontekstą, kuriame yra interpretuojamas turinys, todėl mokyti naujo darnaus vystymosi turinio įprastais komunikacijos metodais paneigtų patį pirminį tikslą komunikuoti pokyčius, kurie dabar yra reikalingi ir kuriuos ši programa siekia skatinti. Programos kūrėjai norėjo pabandyti elgtis kitaip ir vadovautis kitais žinojimo būdais: patirtimi, praktika, prezentacija, emocija, įkūnijimu, intuicija, taip pat ir racionaliu mąstymu, ir galbūt taip meta-komunikuoti kažką svarbaus apie žmogaus santykį su aplinka ir kitomis gyvybės formomis.

Iš to kilo tam tikri edukologiniai sprendimai, kurie įtakojo programos turinį ir mokymo formas:

• Pagrįsti programą tyrinėjimu per praktiką (angl. action research) disciplina, kuri atsispindėtų ir programos turinyje, ir pedagogikoje.

• Gerbti ir dirbti su įvairiomis žinojimo formomis, apspręstomis išplėtotos epistemologijos (angl. extended epistemology)

• Ugdyti požiūrį tyrinėti tiek programos formate, tiek dirbant su ekspertinėmis ir kitokio pobūdžio žiniomis.

• Sukurti dalyvavimą ir bendradarbiavimą skatinančią mokymosi aplinką.

• Susieti dalyvių kompetencijų vertinimo metodą su programos tikslais ir požiūriu.

Nors yra parengtos bendros vertinimo gairės, studentai yra skatinami susidaryti individualią mokymosi programą ir yra vertinami pagal dalyvavimo praktiniuose užsiėmimuose aktyvumą bei savo asmeninės patirties analizavimą. Taip pat daug dėmesio yra skirta mokymuisi vieniems iš kitų, yra suteikiama laisvė akademiniuose darbuose būti subjektyviems ir asmeniškiems.

Pirmus metus dalyviams reikia parašyti tris kursinius darbus ir vieną mokymosi apžvalgą, o antrus metus rašomas projektinis darbas. Visi darbai vertinami pagal šiuos kriterijus:

• Idėjos – žiūrima įrodymų, kad dalyvis susipažino su reikalingomis temomis ir įgyjo žinių.

• Praktika – ieškoma įrodymų, kad dalyvis galvoja ir testuoja idėjas praktikoje.

• Tyrinėjimas – ieškoma įrodymų, kad dalyvis susipažino su action research literatūra ir deda pastangas taikyti tai savo praktikoje.

• Refleksija – žiūrima įrodymų, kad dalyvis taiko asmeninę refleksiją ką jam/jai reiškia action research ir kaip tai siejasi su jo profesiniais ir gyvenimo tikslais.

Apibendrinimui pateikiame tradicinio tyrimų metodo palyginimą su tyrimo per veiksmą metodu per tam tikrus pjūvio kampus:

• Mokymosi procesas: tradicinis apibūdinamas kaip išsilavinimas (“bankinis” švietimo modelis, kuomet tyrimo per veiksmą metodas - išsilaisvinimas (vidinių interesų/talentų atskleidimo modelis)

• Modelio orientacija: tradicinis pateikia atsakymus, tyrimo per veiksmą - kelia klausimus

• Santykiai tarp mokymosi proceso dalyvių: tradiciniame mokytojas moko mokinius, tyrimo per veiksmą - mokytojai ir mokiniai mokosi kartu ir vieni iš kitų

• Tyrėjo pozicija: pirmuoju atveju tyrėjas yra pasyvus stebėtojas, tyrimas vykdomas apie žmones ir nukreiptas į įšorę, antruoju - tyrėjas yra aktyvus dalyvis, tyrimas vykdomas kartu su žmonėmis ir nukreiptas į įšorę ir vidų

• Požiūris į tyrinėjimą temą/klausimus arba vertinimo pobūdis: pirmuoju atveju remiamasi objektyvumu ir vienos tiesos paieškomis, antruoju - reliatyvumu, subjektyvumu ir priėmimu, kad egzistuoja ne viena tiesa

• Santykio su aplinkiniais ir aplinka pamatinis suvokimas: “Aš ir tu/aš ir gamta” vs. “Aš esu tu/ aš esu gamta”

• Įsitraukimo lygmuo: “iškūnytų” žinių perdavimas vs. asmeninių, emocinių ir patirtinių dimensijų įtraukimas į mokymosi procesą

• Mokymosi modelio paradigma: redukcinis/mechanistinis vs. sisteminis/holistinis

• Gaunamas rezultatas: švietimas apie darnų vystymąsi vs. švietimas darniam vystymuisi

Iš 2012 m. GYVA.LT archyvų

Straipsnis paruoštas pagal Įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) pavyzdinę mokymo programą parengtą Vilniaus Universiteto Tarptautinės verslo mokyklos JTVP Lietuvoje užsakymu 2012 metais.

Šiuo metu Europoje vyksta diskusijos dėl tolesnės ES integracijos. Vieni pasisako už didesnę integraciją, kiti, priešingai, už didesnį valstybių narių galių išlaikymą.

Europos žaliesiems rūpi sisteminės problemos – tiek ekonominės, tiek aplinkosauginės, tiek socialinės. Jos yra tarpusavyje susijusios ir reikalauja kompleksinių sprendimų. Tokioms problemoms spręsti reikia kuo didesnio šalių pritarimo, todėl ES, jungianti 28 šalis, yra labai tinkama platforma žaliesiems, siekiantiems Europos lygmens permainų, kurios teigiamai paveiktų visas valstybes nares ir pademonstruotų pasauliui, jog esame šios srities lyderiai.

Pavyzdžiui, dabar šalys pačios sprendžia energetikos klausimus, Europos Komisija tik rekomenduoja pirmenybę teikti energijos taupymui ir atsinaujinančiajai energetikai. Europos piliečiams būtų naudingiau, jei šios rekomendacijos taptų įpareigojančiomis – ES, kaip svarbus pasaulio regionas, ne tik greičiau spręstų klimato kaitos, didelio nedarbo ir stagnuojančios ekonomikos problemas, bet ir rodytų pavyzdį kitoms pasaulio šalims. Dabar vis dar jaučiame didžiulę anglių, atominės ir skalūnų pramonės lobistų įtaką – jiems yra lengviau „paimti“ šalis „po vieną“ ir neskaidriai daryti įtaką visai ES. Kai šluota yra surišta, su ja gali ir šluoti, ir jos taip lengvai nesulaužysi. Taip ir ES – kuo šalys glaudžiau bendradarbiaus, tuo stipresnė bus jų jėga priimti ir įgyvendinti svarbius visiems ES gyventojams palankius sprendimus.

Europos žalieji pasisako už „daugiau Europos“, nes dabartinės problemos neturi sienų, ir jas spręsti reikia ne per izoliaciją ir euroskepticizmą, o naudojantis ES suteikiamomis bendrų sprendimų ieškojimo galimybėmis. Labai svarbu išlaikyti sveiką pusiausvyrą tarp viršvalstybinių institucijų ir šalių ir nenueiti per toli link unitarinės valstybės kūrimo. Europai naudingas glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas ir įsipareigojimai siekiant bendrų tikslų, kurie yra svarbūs visiems ES piliečiams – energetikos, užsienio politikos, gynybos srityse, kitas sritis paliekant nacionalinei kompetencijai. Tai nereiškia, kad reikia aukoti įvairovę ir nacionalinę tapatybę – mes vienu metu galime būti ir lietuviai, ir europiečiai, ir pasaulio piliečiai. Tai anaiptol ne prieštaravimai, o vienas kitą papildantys tapatybės lygmenys. Prieštaravimus susikuriame mes patys.

Rinkimų kampanijos metu organizavau kelias atviro rato diskusijas „Kokios Europos nori tu?“. Iš šių diskusijų supratau, kad lietuviai turi sveiką požiūrį į ES, t. y. nei jos garbina, nei niekina, aiškiai mato privalumus ir trūkumus. Pavyzdžiui, kartu sutarėme, kad ES mums labiausiai patinka taika, laisvė ir įvairovė, o labiausiai nepatinka minkšti kompromisai, lėšų švaistymas ir biurokratija.

Lietuvos buvimas ES mums davė išties daug, tačiau būdami pilnaverčiais ES nariais turime prisidėti ir prie ES problemų sprendimų. Lietuvos žaliųjų partija rinkimuose į Europos Parlamentą dalyvauja siekdama ne griauti Europą, o, prisijungdama prie ketvirtos pagal dydį ir aktyviausios Europos žaliųjų frakcijos, skatinti sisteminius transformacinius pokyčius. Lietuvos ir Europos žaliesiems nepatinka Europos priklausomybė nuo iškastinio kuro, ypač importuojamo, ir daugumos politikų abejingumas klimato kaitos problemos atžvilgiu, atominės industrijos siekiai gauti viešų pinigų naujoms elektrinėms, skalūnų pramonės lobistų siekis įteisinti neprivalomą poveikio aplinkai vertinimą, ydinga žemės ūkio subsidijų sistema, neskaidrus taršiosios pramonės lobizmas ir pilietinės visuomenės balso ignoravimas, žmonių baimė dėl nesankcionuoto informacijos apie juos rinkimo, didžiulis struktūrinis nedarbas ir vis didėjanti socialinė atskirtis, turbūt liūdniausia, kad jauna karta mato vis mažiau perspektyvų šioje seno kirpimo ekonomikoje, kuri ypač niokoja gamtą. Mums nepatinka, kad gerovė yra prilyginama ekonomikos, išreikštos BVP, augimui, nes empirinė žmonių patirtis ir gyvenimo kokybės rodikliai rodo, kad yra priešingai.

Todėl neatsitiktinai Lietuvos žaliųjų partijos prioritetai rinkimuose į Europos Parlamentą yra sisteminio pobūdžio, aprėpiantys tiek ES, tiek Lietuvos lygmenis. Mes negalime apgaudinėti rinkėjų sakydami, kad rūpinsimės tik Lietuva nesirūpindami Europa.

Lietuvos žaliųjų partijos prioritetai rinkimuose į Europos Parlamentą yra:

• Gerovės ekonomika

• Žalioji energetika

• Ekologiškas maistas

• Asmens privatumas

• Pilietinė visuomenė

Tai reiškia, kad norime, kaip ir dauguma Europos piliečių, žalesnės ir laisvesnės Europos. Dabartinis ekonomikos modelis yra parazitinis gamtos ir visuomenės atžvilgiu, nekuriantis ilgalaikės gerovės. Tai didžiulė sisteminė problema, aprėpianti daugybę kompleksinių klausimų – tik kartu su kitomis ES šalimis galime skatinti šiais klausimais diskusijas ir jose dalyvauti, o ES turėtų skatinti tokias diskusijas tarptautiniu lygmeniu. ES piliečiai yra aiškiai ir nedviprasmiškai įvardiję, kad nori švarios ir saugios energijos, švaraus ir saugaus, be GMO maisto – todėl politikai privalo daryti viską, kad patenkintų šiuos piliečių norus. Asmens privatumas – šventa karvė, kurios negalima aukoti, nes tai pamatinė žmogaus teisė. Nesankcionuotas informacijos apie piliečius rinkimus sėja baimę visuomenėje, o laisva ir pilietinė visuomenė negali būti kuriama baimės pagrindu. Tik laisvi ir drąsūs piliečiai gali kurti pilietinę visuomenę, aktyviai reikalauti savo teisių ir bendradarbiauti kurdami žalesnę ir laisvesnę Europą.

Žaliųjų idėjos neatsiejamos nuo taikos idėjų. Taika Europoje yra didelis laimėjimas, tačiau Europos žalieji nesikrato atsakomybės dėl padėties Ukrainoje pasisakydami už ginklų ir dujų prekybos su Rusija apribojimus. 2007–2011 m. Europos šalys pardavė Rusijai ginklų už beveik 1 milijardą eurų. ES, pirkdama apie trečdalį dujų iš Rusijos, padeda Rusijai finansuoti karinį režimą užtikrindama Rusijai du trečdalius visų iš dujų eksporto gaunamų pajamų. Jei ES pasitvirtinų plataus užmojo klimato ir energetikos politiką 2030 m., tai leistų daugiau kaip dvigubai sumažinti dujų importą iš Rusijos iki 2050 m.

Senkantys riboti nešvarūs energijos ištekliai ateityje gali tapti slaptais karų motyvais. Atsinaujinančiosios energetikos kelias kartu būtų ir taikos užtikrinimo kelias, nes nė vienai šaliai nereikia kariauti nei dėl vėjo, nei dėl saulės – šie ištekliai yra ir niekada nesibaigiantys, ir nemokami, todėl niekada netaps karinių konfliktų priežastimis.

Svarstant Lietuvos ateities energetikos politiką, mūsų šaliai nereikia rinktis tarp Rusijos dujų ir JAV skalūnų dujų – Lietuvai reikia įsijungti į ES energetikos tinklą ir naudoti vietos energetinius išteklius. Tik taip užsitikrinsime energetinį saugumą, sustiprinsime vietos ekonomiką ir sukursime naujų žalių darbo vietų. Nebūtina net rūpintis klimato kaita, kad suvoktume žaliųjų energetinių inovacijų įvairiapusę naudą.

Iš 2014 m. GYVA.LT archyvų

Socialiai atsakingas verslas tai visų pirma yra pažangus verslas, galintis užtikrinti įmonės tęstinumą ilgalaikėje perspektyvoje. Šiandien socialiai atsakingo verslo praktikos taikymas sukuria įmonei konkurencingų pranašumų, gali atverti netikėtų novatoriškų galimybių bei elementariai padėti sumažinti operacinius kaštus. Šalia įprastos ir apčiuopiamos naudos, socialiai atsakingo verslo vertybės teigiamai formuoja įmonės identitetą ir vidinę kultūrą. Darnaus vystymosi principų įdiegimas nebūtinai įmonei atsieina brangiau, atvirkščiai, profesionalus atsakingo verslo praktikos pritaikymas gali pagerinti įmonių pelningumo rodiklius. Konkretus tokio atvejo pavyzdys yra didžiausia pasaulyje kilimų gamybos įmonė Interface.

Ateities įmonės modelis

Ray Anderson, didžiausios pasaulyje kilimų gamintojos kompanijos Interface vadovas, kažkada nieko nežinojo apie aplinkosaugą; tol, kol įmonės klientai nepradėjo teirautis, ką įmonė daro, kad būtų tausojami gamtiniai ištekliai. Į R. Anderson rankas pakliuvo P. Hawken knyga „Komercijos ekologija" (ang. Ecology of Commerce) ir,kaip prisipažįsta pats įmonės vadovas, ši knyga iš esmės pakeitė jo požiūrį į verslą. „Supratau, kad tai, ką mes darome Žemei yra plėšikiška ir kad vieną dieną tai turės tapti nelegalu, o tokie žmonės kaip aš pateks į kalėjimą, - atvirai kalba R. Anderson. - Aš supratau, kad esu šių laikų plėšikas".

Nuo 1995 m. Interface vienu trečdaliu sumažino neigiamą poveikį aplinkai ir iki 2020 m. siekia tapti visiškai aplinkai nekenksminga kompanija, nes kitaip, pasak vadovo, įmonė neturės ateities. Tai reiškia, jog įmonė žada iš esmės pakeisti gamybos procesus bei įdiegti atsinaujinančios energijos technologijas. Jau dabar įmonė nebeparduoda kilimų, ji parduoda paslaugą, ir taip pasenę kilimai neatsiduria atliekų sąvartynuose, o grįžta atgal perdirbimui. Aplinkosauginės permainos teigiamai paveikė įmonės pelningumo rodiklius. Kaip tokie strateginiai ir technologiniai pokyčiai atsiliepė įmonės Interface pelningumui? R. Anderson paaiškina, jog pinigai, kuriuos įmonė sutaupė sumažinus išmetamas atliekas ir sumaniai jas integravus atgal į gamybos procesus, finansavo visus tolimesnius permainų projektus. O kilimas, kuris yra pagamintas pagal Biomimikrijos principus, tapo labiausiai parduodamu įmonės produktu. Aplinkosauginės permainos teigiamai paveikė įmonės pelningumo rodiklius.

Nuo ko pradėti?

Atsakingo verslo koncepcija yra plataus spektro procesas, apimantis visą produkto/paslaugos gamybos/kūrimo ciklą ir su tuo susijusius aplinkosauginius, socialinius, finansinius bei etinius aspektus. Nėra galutinių atsakingo verslo receptų. Kiekviena įmonė turi atrasti savąjį. Atsakingo verslo ašis yra įmonės tobulėjimo procesas. Tūkstančių mylių kelionės prasideda mažais žingsneliais - tereikia žengti pirmą žingsnį. Užsimezgę dialogai tarp įvairių sektorių yra vienas iš pirmųjų žingsnių atsakingo verslo dienotvarkėje, padedantis kitais nei įprasta aspektais pažvelgti į savo įmonės veiklą ir įvertinti ją pagal darnaus vystymosi kriterijus. Permainos prasideda nuo geros vizijos. Ar Jūsų įmonė turi viziją, atitinkančią ateities lūkesčius?

Iš 2005 m. GYVA.LT archyvų / Atgimimas Nr. 46

Dėl kavos poveikio sveikatai ginčytis galima begalo, taip ir neprieinant vieningos nuomonės. Tonizuojanti, magiškai viliojanti, tamsi kaip gili naktis, kvapni ir aromatinga, tačiau labai įnoringa ir kaprizinga. Nepripažįstanti neištikimybės, juk jei jau geri kavą, tai geri beveik kiekvieną dieną. Pasidavus kavos vilionėms, iš galvos išgaruoja visi sveikatos specialistų patarimai, kad kava turi narkotizuojantį poveikį ir neigiamai veikia kai kurias organizmo funkcijas. Juk kiti sveikatos specialistai kalba kitaip. Galiausiai, kad ir ką ekspertai bekalbėtų, kavos reikia, nes dažnas be kavos negali pradėti dienos.

Apie tai rašoma daug. Tačiau modernios kavos industrijos aplinkosauginiai ir socialiniai aspektai yra nutylimi. O juk visada yra įdomu patyrinėti nutylimus dalykus.

Pasaulinėje rinkoje kavos pupelės yra penkta pagal prekybos apimtis prekė. Nepaisant kavos populiarumo šiaurės pusrutulio šalyse, kavos pupelių augintojai, kurių yra skaičiuojama apie 20 milijonų, gyvena žemiau skurdo ribos. Taip yra dėl to, kad smulkūs augintojai neturi tiesioginio „priėjimo“ prie tarptautinės rinkos ir kavos pupeles parduoda lokaliai. Kainą, kurią jie gauna už savo produkciją, dažnai nepadengia net patirtų sąnaudų.

Kavos pupelių plantacijose yra naudojama daug pesticidų, herbicidų ir kitokių cheminių trašų. Tai neigiamai veikia dirvožemį, biologinę įvairovę bei sukelia sveikatos problemų plantacijose dirbantiems žmonėms. Negana to, įsikverbę į augalą, pesticidų likučiai lieka kavos pupelėse ir pasiekia kava besimėgaujančių žmonių ląsteles. Jau neginčijamai įrodyta, jog cheminiai toksinai yra viena iš lemtingiausių vėžio epidemijos priežasčių.

1989 metais žlugus tarptautiniam kavos susitarimui (ang. International Coffee Agreement), neliko jokių priemonių, kurios gintų smulkius kavos pupelių augintojus ir apsaugotų juos nuo svyruojančių kavos pupelių kainų tarptautinėje rinkoje. Juk negaudami padoraus atlygio už savo darbą, augintojai negali investuoti į aplinkai palankių auginimo metodų taikymą, kokybės gerinimą bei negali palaikyti savo socialinės gerovės stabilumo.

Kavos pupelėmis yra prekiaujama Niujorko ir Londono išankstinių/terminuotų sandorių biržose, kurios turi stiprią įtaką tarptautinei kavos pupelių kainai. Kainos gali kisti dienomis, valandomis ir net sekundėmis priklausomai nuo tokių veiksnių kaip kavos pupelių atsargos, orų prognozės, politiniai įvykiai ir spekuliacijos išankstinių sandorių biržoje. Rinka mato tik kainas ir neatsižvelgia kaip kintančios kainos įtakoja aplinkosauginius ir socialinius procesus. Taip yra todėl, kad rinkos teorija yra ribota ir neatitinka realybės, tad pagal ją sukurti tarptautinės prekybos susitarimai turi neigiamą poveikį aplinkai ir neatsižvelgia į socialinius prekybos niuansus. Todėl kavos pupelių augintojai gauna nesąžiningai mažą dalį visos kavos pupelių kainos.

90 proc. prekybos vyksta žaliomis (neskrudintomis) kavos pupelėmis. Pagrindiniai žalių pupelių prekeiviai tarptautinėje biržoje yra Neumann Gruppe GMGH, Volcafe, Cargill ir E.D. & F. Man. Pagrindiniai kavos gamintojai, vyraujantys tarptautinėje rinkoje, yra Nestle, Procter & Gamble, Kraft ir Sara Lee. Nors per paskutinius keletą metų kavos pupelių kaina išmokėta augintojams nukrito 60 proc., tačiau tai nesumažino kavos kainos vartotojams, o keturių pagrindinių „kavos skrudintojų“ pelnai nesumažėjo.

Ar yra alternatyva cheminiais toksinais ir trečio pasaulio skurdu paženklintai kavai? Ar įmanoma mėgautis kava nesigraužiant, jog prisidedame prie aplinkos niokojimo ir skurdo gilinimo? Įmanoma. Etiškas vartojimas vakarų šalyse jau nenaujiena, tad ir Lietuvos vartotojai galėtų prisijungti prie šios srovės ir savo pinigine balsuoti už ekologiškai išaugintą (ang. organic) ir sąžiningos prekybos (ang. fair trade) sertifikatu paženklintą produkciją, kuri apima net tik kavą, bet ir arbatą, šokoladą bei bananus. Ekologinis ženklinimas garantuoja, jog yra rūpinamasi aplinka nenaudojant cheminių trašų ir sintetinių pesticidų, o sąžiningos prekybos sertifikatas užtikrina, jog žaliavos augintojai trečio pasaulio šalyse gavo padorų atlygį už savo produkciją ir yra apsaugoti nuo tarptautinių kainų svyravimų. Kaip teigia Deborah Doane iš Naujosios Ekonomikos Fondo (ang. New Economics Foundation) Didžiojoje Britanijoje, jei Nestlé pradėtų prekiauti kava, atitinkančia sąžiningos prekybos standartus, tai toks žingsnis turėtų didesnį teigiamą poveikį eksportuojančioms skurdžioms šalims, nei bet kokia oficiali pagalbos programa.

Dėl kavos skonio ginčytis keblu, tačiau žinant, kad kava yra kokybiška, ekologiška ir atkeliavusi iki mūsų remiantis sažiningos prekybos standartais, neginčijamai prideda vertės ir maloniau nuteikia gomurį. Pasirodo ir geriant kavą galima prisidėti prie pasaulio gelbėjimo nuo ekologinio, socialinio ir finansinio skurdo.

Iš 2005 m. GYVA.LT archyvų / Atgimimas Nr. 48

Klimato kaitos problemos neigimas perėjo keturis etapus. Pradžioje buvo teigiama, jog klimato kaita yra mitas. Vėliau buvo sutikta, jog klimatas ištikrųjų keičiasi, tačiau buvo aktyviai peršama mintis, jog tai yra teigiamas poslinkis, nes galėsim pradėti auginti bananus Alaskoje. Po to buvo pripažinta, jog neigiami padariniai persveria teigiamus, tačiau spręsti šį klausimą yra per brangu, tad geriau jį ignoruoti. Dabar jau yra teigiama, jog pigiau yra imtis sprendimo priemonių, tačiau vis dėlto laikomasi nuomonės, jog jau yra per vėlu išvengti katastrofiškų padarinių. Ir tai yra pats įtikinamiausias klimato kaitos skeptikų argumentas.

Tačiau kai kurie ekspertai dar suteikia vilties, jog susigrizbus dabar galima išvengti skaudžiausių klimato kaitos padarinių mūsų planetos ekosistemai ir kartu žmonijos civilizacijai.

Istoriniai duomenys

O koks būtų tas skaudžiausias padarinys? Nebūtina fantazuoti ir spėlioti. Tiesiog pakanka remtis istoriniai geologiniais duomenimis. Prieš 250 mln. metų planetą ištiko panašus reiškinys. Dėl staigių ir stiprių vulkanų išsiveržimų į atmosferą buvo išmestas didelis kiekis anglies dvideginio, ko pasekmėje klimatas atšilo. Pradėjus tirpti ledynams, išsiskyrė metano dujos, kurios daug stipriau nei anglies dvideginis lėmė klimato kaitą. Vidutinė temperatūra pakilo 6 laipsniais Celcijaus ir apie 90 proc. gyvybės formų Žemėje nustojo egzistuoti. Prireikė apie 150 mln. metų, kad bioįvairovė Žemėje būtų atkurta. Dabar dėl pramoninės veiklos vyksta toks pats procesas ir ekspertai prognozuoja 6 laipsniais Celcijaus aukštesnę vidutinę Žemės temperatūrą.

Kioto protokolo ribotumas

Ir nors Kioto protokole numatytos priemonės yra per menkos ir nenumato kokių veiksmų reiktų imtis, vis tik tai yra gera pradžia. Dokumentas siūlo turtingosioms šalims 5 proc. sumažinti emisiją, nors ekspertai perspėja, jog, norint išvengti rimtų padarinių emisijas reikėtų sumažinti 60 proc. iki šio šimtmečio vidurio, o išsivysčiusios šalys tai turėtų padaryti 90 proc. Kitas Kioto protokolo trūkumas yra tas, jog įpareigoja tik pramonines šalis, o besivystančios šalys tokios kaip Kinija ir Indija nėra įpareigotos laikytis Kioto protokolo susitarimų. Tad aktyvistai prieš klimato kaitą neapsiriboja ties Kioto protokolu kaip panacėja ir siūlo alternatyvius, t.y radikalesnius planetos gelbėjimo receptus.

Netolima ateitis

Įsivaizduokite netolimą ateitį. Jūs turite savo šiltnamio dujų emisijų kvotos kortelę. Jei mėnesio pabaigoje neišnaudojote visos kvotos, tai jūsų sąskaita pasipildė pinigų. Tikrų pinigų. Jei esate bedarbis, tais pinigais galite padengti savo minimalias reikmes. Jei jūs verslininkas, kuris daug keliauja, tai prašom nusipirkti daugiau emisijų kvotos ir keliauti be sąžinės graužimo, kad niokojasi planeta. Nes vyriausybės tarptautiniais susitarimais užtikrino bendro šiltnamio dujų emisijų kiekio ribą, kuri nedaro aplinkai katastrofiškos žalos. Tokį modelį „Kontrakcija ir Konvergencija“ (ang. Contraction & Convergence) pasiūlė Aubrey Meyer. Jis teigia, jog tokio modelio taikymas padėtų išspręsti ne tik opiausią aplinkosauginę problemą – klimato kaitą, bet ir socialines skurdo ir bado problemas. Taip būtų pripažinta visų žmonių prigimtinė teisė į atmosferą.

Verslui prireikė vyriausybių įsikišimo

Kad problema išties yra opi, rodo verslo atstovų nauja pozicija. Kaip rašo dienraštis „The Guardian“, pasaulis apsivertė aukštyn kojom, kai korporacijos, visada siekusios kuo mažesnio vyriausybių kišimosi, dabar pradėjo reikalauti įstatymų, reglamentuojančių įmonių anglies dvideginio emisijas. Mat dabar, jei viena įmonė įdiegia aplinkai palankesnes technologijas, tai ji pralošia finansiškai prieš savo konkurentus. Jei žaidimo taisyklės būtų suvienodintos įstatymų pagalba, tai paspartintų naujų aplinkai palankių technologijų diegimą. Privatus sektorius, paprastai kalbąs už mažesnį vyriausybių vaidmenį, pakeitė savo nuomonę suvokęs realią klimato kaitos grėsmę.

Demonstracijos prieš klimato kaitą

Londonas, Edinburgas, JAV, Sidnėjus, Maskva, Bangladešas, Montrealis, Berlynas, Atėnai, Dublinas, Italija, Japonija, Rumunija, Stambulas - tai dalis tų miestų ir šalių, kur yra planuojamos masinės žmonių demonstracijos, skirtos paraginti pasaulio lyderius imtis konkrečių veiksmų, kad sumažinti neigiamus klimato kaitos padarinius. Tuo pat metu vyks tarptautinis viršūnių pasitarimas dėl klimato kaitos Monrealyje, tad demonstracijomis siekiama į šį klausimą atkreipti daugiau dėmesio. Demonstracijas koordinuoja ir palaiko įvairios tarptautinės ir vietinės aplinkosauginės organizacijos. Įdomu, ar Lietuvoje atsiras pritariančių tokiems raginimams?

Iš 2005 m. GYVA.LT archyvų / Atgimimas Nr. 41

Įdomu tai, kad alternatyvūs ekonomistai jau daugiau nei 10 metų stengėsi komunikuoti tokią žinią pasaulio įtakingiausiems politikams ir pramonės bei verslo magnatams, tačiau šios diskusijos įgavo visiškai kitokį svorį prabilus vienam iš hierarchiškai aukštai įsitaisiusių ekonomistų, kuris prieš metus beveik nieko nežinojo apie klimato kaitą. Atrodo, kad mūsų kultūroje nesvarbu pati žinia, jos moksliškumas ir pagrįstumas, svarbu kas ją komunikuoja. O jei ta žinia yra komunikuojama pasitelkus finansinius argumentus, tuomet tai dar labiau sustiprina jos poveikį ir galimybes, jog bus imamasi konkrečių veiksmų.

Turint omenyje klimato kaitos problemos opumą, nesvarbu, kokiomis priemonėmis yra pritraukiamas politikų ir verslo atstovų, ankstesnių klimato kaitos skeptikų, dėmesys. Svarbu, kad šis klausimas įgavo visiškai kitokį svorį, o dar svarbiau yra kokių priemonių bus imamasi spręsti šią problemą ir kaip greitai. Pramonė ir verslo atstovai jau suvokia klimato kaitą kaip didžiulę grėsmę ekonominiam augimui ir pradėjo spausti pasaulio vyriausybes imtis radikalių priemonių, galinčių padėti išvengti pačio blogiausio – ekonominio kracho, civilizacijos žlugimo ir visiškos ekologinės suirutės. Tai nėra iš piršto laužti gąsdinimai, o jau seniai mokslininkų įvertintos tendencijos. Visiškai nereikia būti mistinių galių turinčiu pranašu, kad įvertinti šias tendencijas, kurių komunikavimą ilgą laiką blokavo siaurų finansinių tikslų besiekiančios grupės.

Klimato kaita yra akivaizdžiausias įrodymas, kad rinkos ekonomikos teorija yra ydinga. Galima sakyti, jog šiuo metu jau galime atsisveikinti su įprastais rinkos ekonomikos vadovėliais, kurių turiniuose nėra atsižvelgiama į ekologinius ir socialinius ekonomikos vystymo aspektus, ir nėra diskutuojama apie radikalias permainas pramonėje ir vartojimo kultūroje. Kiekviena problema suteikia naujų galimybių, tik nereikia kaip stručiams įsikasti savo galvų į žemę ir ignoruoti pačią problemą, nes tuomet ignoruosime ir naujas beatsiveriančias galimybes. Klimato kaita – tai stimulas kūrybingai ir novatoriškai pažvelgti į dabartinį modernų gyvenimo būdą, įprastus verslo modelius ir vyriausybių darbą. Pasaulis išgyvena chaotiškus laikus, o būtent chaose ir gimsta kūrybingumas, intensyviausiai vyksta naujų galimybių paieškos ir įgaunama daugiausia gilios išminties apie gyvenimo trapumą ir prasmę. Tai metas, kuomet žmonija pereina į kitą savo vystymosi etapą – iš chaotiškos neatsakingos paauglystės, kuomet atrodė, kad esame pasaulio bambos ir elgėmės su žeme kaip kokie tironai, žengiame į brandesnį etapą, kuris pasižymi atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimu ir išmintingesniu požiūriu į save ir supančią aplinką. Žmogus yra pati jauniausia gyvybės forma šioje žemėje, todėl ji negali būti protingiausia ir labiausiai išsivysčiusi.

Kas turi keistis, norint sumažinti neigiamus klimato kaitos padarinius ir vėl atstatyti padarytą žalą sau ir aplinkai? Visų pirma turime perkratyti nusistovėjusias vertybes ir keisti suvokimą apie žmogaus ir gamtos santykį. Žmogus yra suvokiamas kaip labiausiai išsivysčiusi ir protingiausia gyvybės forma šioje žemėje, tačiau Elisabet Sahtouris - progresyvi biologė – mano kitaip. Pasak jos, žmogus yra pati jauniausia gyvybės forma šioje žemėje, todėl ji negali būti protingiausia ir labiausiai išsivysčiusi. Žmonija tik mokosi kaip reikia gyventi šioje ekosistemoje ir, aišku, neišvengia didelių klaidų. Ji atkreipia dėmesį į Rene Descartes – XVII a. filosofo – padiktuotą mąstymą, pagal kurį gamta yra suvokiama kaip mašina, kurią gali suprasti, valdyti, naudoti ir išnaudoti žmogus savo poreikiams. Toks mąstymas ir atsispindi mūsų šiuolaikinėje kultūroje, pagal tokį mąstymą mes susikūrėme dabartinę ekonomikos sistemą. Darvino suformuota mintis, jog gamtoje vyrauja kova už būvį ir konkurencija neatspindi visiškos tikrovės; Elisabet Sahtouris papildo teigdama, jog gamtoje vykstantys procesai yra pagrįsti kooperacija, tad jei žmogus sukūrė tokią ekonominę sistemą, kurioje vieno individo pelnas reiškia kito individo nuostolį, tai paprasčiausiai nesiderina su sveikos ekosistemos dėsniais. Donella Meadows yra akivaizdžiai atkleidusi prieštaravimus tarp gamtos dėsnių ir ekonomikos straipsnyje „Just So Much and No More“. Janine Benyus, Biomimikrijos mokslo pradininkė, ragina mokytis iš gamtos ir pagal gamtoje vykstančius procesus kurti produktus, gamybos procesus ir naudojimo modelius. Pasak jos, šis mokslas - tai žingsnis į naują erą, kuri yra pagrįsta ne pagal tai, ką mes galime išgauti iš gamtos, o ką mes galime išmokti nepažeidžiant gyvybingumo ir tęstinumo.

Žmonijai netrūksta žinių, ką ir kaip reiktų keisti. Problema ta, kad nepaisant žinojimo, permainos vyksta lėtai. Inercija, beviltiškumo jausmas ir apatiškumas sukausto bet kokias radikalesnes iniciatyvas. Kodėl? Atsakymų vertėtų paieškoti žmogaus psichologijoje. Mes esame užprogramuoti manyti, jog aplinka tai ne mes, todėl ir nesirūpiname. Mes esame užprogramuoti mąstyti izoliuotai ir nesiejami tarpusavyje įvairių procesų. Mes esame užprogramuoti manyti, kad likimas rutuliojasi be mūsų pastangų. Mes esame užprogramuoti į viską žiūrėti iš šalies, objektyviai ir be lašelio žmogiškų emocijų. Inertiškai skubame (ar esame skubinami?) ir nesustojame susimąstyti apie savo skubėjimo pasekmes. Todėl pats geriausias receptas, kurį kada esu girdėjusi kaip išgelbėti planetą nuo ekologinės krizės yra...gyventi lėčiau (Donella Meadows, „Not So Fast!”).

Yra ir konkretesnių pasiūlymų. Britų dienraštis „The Guardian“ spausdino George Monbiot straipsnį, kuriame jis pateikia 10 konkrečių žingsnių, kurių reikia imtis nelaukiant norint sumažinti itin neigiamas klimato kaitos pasekmes. Autorius remiasi mokslininkų pateiktomis išvadomis, todėl jo pasiūlymai yra griežtesni ir radikalesni nei tie, kurie buvo svarstomi britų vyriausybės po Nicholo Sterno klimato kaitos studijos pristatymo. Kaip yra teigiama pačioje studijoje, trūksta tik politinės valios imtis konkrečių veiksmų.

Klimato kaitos neigiamų pasekmių sumažinimo priemonių planas*

1. Neužtenka sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 60% iki 2050 – reikia daugiau;

2. Nustatyti galimą emisijų kiekį kiekvienai šaliai ir žmogui, ir sukurti tarpusavio prekybos sistemą;

3. Įdiegti naujus reikalavimus pastatams dėl energijos taupymo;

4. Uždrausti žalingas ir nereikalingas technologijas, naudojančias daug energijos;

5. Masiškai įdiegti atsinaujinančių energijos šaltinių technologijas;

6. Restruktūrizuoti viešąjį transportą ir skatinti jo naudojimą;

7. Sudaryti sąlygas elektra varomiems automobiliams, naudojant elektrą iš atsinaujinančių šaltinių;

8. Sustabdyti kelių plėtimą ir tam numatytą finansavimą panaudoti kovoti su klimato kaita;

9. Sustabdyti ir tuomet sumažinti oro uostų plėtrą; numatyti skraidymo apribojimus;

10.Parengti didelių prekybos centrų uždarymą ir pakeisti juos sandėlių ir distribucijos sistema dėl energijos naudojimo efektyvumo.

*Šaltinis: „The Guardian“

Iš 2006 m. GYVA.LT archyvų / Atgimimas Nr. 42

Anksčiau Richard buvo užkietėjęs supermarketų lankytojas. Kiekvieną vakarą po darbo jis prisipirkdavo pusfabrikačių bei pasišildydavo mikrobanginėje. Jis nei žavėjosi, nei bodėjosi sterilia supermarketų aplinka, nuo monotoniško darbo pavargusiomis pardavėjomis, didelėmis kainomis bei įkyria reklama. Tuomet jis tiesiog nežinojo, jog gali būti kitaip. Kol jo kolega prancūzas neįtikino vieną šeštadienį palaikyti jam draugijos apsilankyti ūkininkų turguje. Richard buvo sužavėtas ir nuo tol kiekvieną šeštadienį lankosi turguje. Kaip jis pats sako: „mano suvokimas apie maistą labai prasiplėtė“.

Richard nėra vienintelis atradęs ūkininkų turgų. Anglijoje bei visoje vakarų Europoje atgyja ir klesti tiesioginiai ūkininkų turgūs, kurie yra puiki alternatyva supermarketams.

Kate de Selincourt savo knygoje apie globalią maisto sistemą teigia, jog prekybos tinklai turi daug užslėptų aplinkosauginių ir socialinių sąnaudų. Prekybos tinklai, reikalaudami iš tiekėjų vienodos išvaizdos, ilgo galiojimo laiko, pigių, patraukliai supakuotų produktų iš viso pasaulio kampelių, skatina intensyvią monokultūromis pagrįstą žemdirbystę, sintetinių konservantų naudojimą, aplinkai žalingų pakuočių gamybą bei transportavimą. Visi šie veiksniai įtakoja pačių opiausių aplinkosauginių problemų didėjimą: prastėjanti dirvožemio kokybė, nykstanti bioįvairovė, prastėjanti žmonių sveikata dėl nepilnavertės mitybos, augantis gamtoje neyrančių atliekų skaičius, užterštumas ir klimato kaita.

Socialinę žalą įvertinti yra sudėtingiau, tačiau Kate de Selincourt atkreipia dėmesį į tai, jog konsoliduodami rinką, prekybos tinklai iš verslo išstumia smulkius ūkininkus, gamintojus ir mažas parduotuvėles, kurios tenkina nišinius rinkos poreikius. Taip yra žalojamas individualus verslumas bei kūrybiškumas. Vis didėjančios prekybos tinklų galios reiškia, kad ūkininkai – žaliavos tiekėjai - gauna vis mažesnė dalį to, ką vartotojai išleidžia apsipirkdami supermarketuose. Taip yra skatinama regioninė nelygybė.

Kaip atsvara prekyboms tinklams bei jų daromai žalai yra tiesioginiai ūkininkų turgūs. Tokių turgų sėkmingumą rodo skaičiai. Pavyzdžiui, Anglijoje 1996 metais tokių turgų išviso nebuvo. Dabar yra skaičiuojama daugiau nei 420 ir pardavimai siekia 166mln svarų sterlingų. Kasmet 15 mln žmonių apsilanko ūkininkų turguose.

Pirkėjus vilioja ne tik mažesnės kainos, bet ir vertybės, kuriomis vadovaujantis yra organizuojami šie turgūs. Tiesioginių turgų esmė yra ta, jog juose prekiauti gali tik ūkininkai ar smulkūs gamintojai, pirmenybė teikiama sezoniškumą atitinkančiai vietinei produkcijai. Taip yra išvengiama ilgų ‘maisto mylių’ ir dėl to didėjančio užterštumo. Tokia sistema neskatina kuo didesnio gamtoje neyrančių pakuočių bei cheminių konservantų naudojimo. Kol supermarketai išleidžia milijonines sumas stengdamiesi privilioti pirkėjus, tiesioginiai turgūs remiasi tik siūlomų produktų kokybe, todėl kainos yra mažesnės.

Tiesioginiai turgūs yra stiprus postūmis vietinei ekonomikai stiprinti. Pirkėjas nepermoka už produktus, o ūkininkams atitenka didesnė dalis kainos. Pinigai išleisti tokiuose turguose pasilieka toje aplinkoje, skatina vietinius verslus, ir tai yra itin svarbus faktorius gaivinant regionų ekonominę gerovę.

Taigi, siekiant spręsti aplinkosaugines ir socialines problemas, tiesioginiai turgūs yra puiki alternatyva dabartinei sistemai, kuri yra padiktuota stambiųjų prekybos tinklų. Akivaizdi nauda ne tik aplinkai, bet ir vartotojams bei vietinei ekonomikai.

Iš 2005 m. GYVA.LT archyvų / Atgimimas Nr. 45

Intensyvios žemdirbystės ištakos

Kai 1836 metais Justus von Liebig susintetino pirmuosius chemikalus, tikėdamasis pagerinti dirvožemio kokybę, jo darbo vaisiais niekas per daug nesusižavėjo, nes tikėtini lūkesčiai nepasiteisino. Derlius pagerėdavo trumpam laikui, tačiau vėliau pasirodydavo, jog reikia vis daugiau chemikalų, norint palaikyti gerą derlių ir kovoti su piktžolėmis. Intensyvūs ūkiai ekonomiškai nepasiteisino – tokiame ūkyje reikia 20 energijos kalorijų, kad būtų galima gauti 12 kalorijų maisto, o ekologiniame ūkyje užtenka 1 kalorijos, norint gauti 12 kalorijų maisto. Mirdamas von Liebig sielojosi ne taip supratęs natūralios gamtos dėsnius ir atgailavo dėl savo arogantiško požiūrio. Po jo mirties chemikalai po truputį prasiskynė kelią, ypač po Antrojo pasaulinio karo, kai reikėjo sugalvoti, kur dėti karo pramonės sukurtus chemikalus. Stipraus lobizmo pastangomis vyriausybės pradėjo mokėti ūkininkams iš mokesčių mokėtojų pinigų už kiekvieną pesticidų maišelį, ir taip pesticidai prasiskynė kelią į žemdirbystę.

Lėta savižudybė

Nuo to laiko pesticidų naudojimas padidėjo 30 kartų, ir JAV, intensyvios žemdirbystės pionierė, jau prarado 50 proc. savo geriausio dirvožemio. Cheminės trąšos neigiamai veikia žmonių sveikatą – kasdien nuo sąlyčio su pesticidais apsinuodija 71000 ir miršta 603 žmonių. Pesticidai, patekę į dirvožemį, galiausiai atsiduria motinos piene. Jau neabejojama, kad yra naudojama tokių cheminių trąšų, kurios sukelia vėžį, skatina mutacijas, žaloja embrioną, skatina nutukimą ir išbalansuoja hormonų pusiausvyrą. Nuo tada, kai buvo pradėtos naudoti cheminės trąšos, daržovėse aptinkama vis mažiau vitaminų ir mineralų, pavyzdžiui, špinatuose geležies sumažėjo 60 proc., brokoliai prarado 75 proc. kalcio, morkose nebėra 75 proc. magnio ir t.t. Cheminių priedų naudojimas maisto produktų gamyboje palengvina gamintojų darbą, bet vartotojai jau nebegauna visaverčio natūralaus produkto. Yra prarandami milžiniški dirvožemio plotai dėl didelio pesticidų naudojimo bei masiško miškų kirtimo. Iš viso apie 2000 mln. ha dirvožemio yra nuniokota dėl pramoninės veiklos. Mes prarandame energijos generavimo dirbtuvę – dirvožemį, kuriame prasideda visos gyvybės formos. Taip mes vykdome lėtą savižudybę.

Ekologinė žemdirbystė ilgai buvo apšaukiama progreso priešu Nr.1 dėl vienos vienintelės priežasties – tokio ūkininkavimo būdo negali monopolizuoti. Tarptautinės korporacijos, siekiančios monopolizuoti maisto tiekimo grandinę, nebegalėtų pelnytis iš pesticidų ir genetiškai modifikuotų sėklų prekybos, įtraukdamos ūkininkus į užburtą ratą, iš kurio labai sunku išlipti. Įprastinių maisto produktų pigumas buvo tik iliuzija, mat tikri kaštai buvo užslėpti ir sąskaitos mums atkeliaudavo kitais keliais. Soil Association skaičiavimais, už įprastinį maistą mokame tris kartus: vieną kartą tiesiogiai kasoje ir du kartus netiesiogiai mokesčių pavidalu per subsidijas intensyvios žemdirbystės ūkiams ir finansuojant taršos valymo projektus. Vartotojai pirmenybę teikė mažai produktų kainai, o ne kokybei ar intensyvios žemdirbystės poveikį aplinkai. Viso to pasekmes aiškiai matome dabar – užteršta aplinka, sunykusi bioįvairovė, blogesnė žmonių sveikata, nualintas dirvožemis ir suprastėjusi ekonominė kaimo žmonių padėtis. Tai kaina, kurią mokame už „pigius“ maisto produktus.

Ekojudėjimas

Pastebėjus neigiamus intensyvios žemdirbystės padarinius aplinkai bei žmonių sveikatai ir susivokus, jog išsivysčiusiose šalyje beveik niekur negalima buvo rasti nusipirkti be pesticidų išaugintų ir be cheminių priedų apdirbtų produktų, užsimezgė vadinamasis ekojudėjimas, apimantis ekologinius ūkius, gamybos įmones, gaminančias pagal ekologinius standartus, patvirtintus nepriklausomų trečiųjų tarnybų, ir specializuotas parduotuves – kad patenkintų augančią ekologiškų produktų paklausą. Ekologiškų produktų paklausa auga ne tik Europoje ir Šiaurės Amerikoje, bet ir daugelyje ekonomiškai besivystančių šalių. Vis daugiau šalių vyriausybių imasi proteguoti ekologinę žemdirbystę įgyvendindamos darnaus vystymosi strategiją.

Ekologiškų produktų pranašumu neabejojama, daugybė tyrimų patvirtina, kad tai yra sveikesnis ir saugesnis maistas, nes ekologiniai standartai draudžia cheminių trąšų, GMO, dirbtinių maisto priedų, hormonų ir antibiotikų vartojimą. Tačiau aukštesnė ekologinių produktų kaina atbaido ne vieną potencialų pirkėją. Kainos yra aukštesnės, nes pasauliniu mastu paklausa yra didesnė už pasiūlą ir ūkininkams yra labai sunkus pereinamasis laikotarpis, kai reikia panaikinti dirvožemio priklausomybę nuo cheminių trąšų, todėl natūralu, kad yra tikimasi, jog vartotojai atsilygins žemdirbiams už tai, kad jie rūpinasi aplinka ir žmonių sveikata. Nors rinka auga dinamiškai, dar nėra pasiektas aukštas ekonomijos lygis. Tačiau ekonominė recesija diktuoja naujas taisykles – dabar maisto produktai turi būti ne tik ekologiški ir natūralūs, bet ir už prieinamą kainą. Ekologiškumas nėra ta prabanga, kurią galima atidėti geresniems ekonominiams laikams; tai yra būtinybė, kuri padės mums išbristi iš krizės, kurią sukėlė neteisingas žemės išteklių naudojimas. Investicija į savo sveikatą ir aplinkos tausojimą yra pati geriausia investicija, kuri negali neatsipirkti net per pačias giliausias krizes.

Kiekvienas žmogus gali lengvai rasti vaidmenį šiuo transformacijos periodu, kai ekologinių principų supratimas ir pritaikymas yra ne šiaip sau mados klyksmas, o būtinybė siekiant užtikrinti kokybišką gyvenimą dabar ir ateityje. Vyriausybės turėtų nustoti subsidijuoti intensyvią žemdirbystę ir padėti ūkininkams pereiti prie ekologinio ūkininkavimo, gamybos įmonės turėtų atkreipti dėmesį į šią perspektyvią rinką, o vartotojai turėtų suprasti, kad, rinkdamiesi ekologiškus, natūralius ir aplinkai draugiškus produktus, jie skatina vis daugiau kompanijų persiorientuoti dirbti nauja, ekologiška linkme. Ekologiškas maistas turi tapti norma, nes sveikai maitintis yra prigimtinė žmogaus teisė, o ne laikina mada ar prabanga.

Iš 2009 m. GYVA.LT archyvų / Žurnalas „Sveikas žmogus“ Nr. 3

Kaip keitėsi mano požiūris į miesto kūrimą? Pamenu, kai Vilniaus centre buvo statoma požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, aš mokiausi Anglijoje ir pasigyriau londoniečiui draugui kaip mano miestas modernizuojamas ir kaip Lietuvoje viskas gerėja. Manote, jis priėmė mano pasigyrimą už „gryną pinigą“? Nieko panašaus. Jis tik nusišypsojo ir patarė nedaryti mums tokių klaidų, kurias padarė Vakarų Europos miestai, stengdamiesi į miestus sutalpinti kuo daugiau automobilių. Nustebau ir nesupratau, kodėl neteisinga stengtis išspręsti parkavimo problemas?

Buvau jauna, mažai mačius pasaulio ir skaičius palyginti mažai knygų. Kaip ir dauguma tuometinių miesto politikų, kuriems buvo patikėtas Vilniaus valdymas ir kurie aklai kopijavo Vakarų miesto modelį, maniau, kad tai yra pažanga. Galima kaltinti tuometinius politikus, bet tai, kas vyko Vilniuje, buvo tipiška bet kokiai pereinamąjai ekonomikai. Miesto plėtrai skirtas investicijas švaistėme neatsižvelgdami į jokius darnaus vystymosi aspektus. Mes leidome pinigams valdyti miestą manydami, kad nematoma rinkos ranka stebuklingai viską sureguliuos taip, kaip geriausia visiems, o jei kas pasakydavo ką nors nepatogaus, ne tik nurašydavome juos į nereikšmingų balsų paraštes, bet ir užsikišdavome ausis.

Studijuojant Anglijoje į rankas pakliuvo Paul Hawken knyga „Natural Capitalism: The Next Industrial Revolution“ (liet. Natūralus kapitalizmas: kita industrinė revoliucija). Šioje knygoje buvo aprašytas Pietų Brazilijos miesto Kuritibos pavyzdys. Pagal Siemens žaliųjų miestų indeksą (angl. Green City Index) šis miestas iki šiol vertinamas kaip vienas geriausių miestų. Skaitydama apie Kuritibą supratau, ką mano londonietis draugas norėjo pasakyti apie Vakarų miestų klaidas, stengiantis pirmenybę suteikti automobiliams, o ne žmonėms, ir ką reiškia sisteminis požiūris į miesto planavimą ir kūrimą. Vietoje to, kad sudaryti kuo palankesnes sąlygas automobiliams, miesto meras įrengė daug pėsčiųjų zonų.

Apie Kuritibos darnaus vystymosi pasiekimus galima parašyti akademinę studiją. Čia paminėsiu kelis jų pasiekimus. 1971 m. miesto meru tapo 33 m. architektas, inžinierius, miesto planuotojas ir humanistas Jaime Lerner. Miesto meru jis dar buvo ne vieną kadenciją, o kiti po jo sekę merai laikėsi jo filosofijos ir pradėtų darbų linijos. Miestas buvo neturtingas, todėl buvo didelė pagunda sekti tuo metu sparčiai augančių kitų miestų pavyzdžiais. Bet Jaime Lerner nepasidavė šiai pagundai. Kaip dainuoja F. Sinatra, Kuritibos meras ėjo savo keliu ir į miesto kūrimą žiūrėjo sistemiškai ir kūrybiškai. Vietoje to, kad sudaryti kuo palankesnes sąlygas automobiliams, 1972 m. mero iniciatyva Kuritiboje per 48 val. buvo įrengta pirmoji pėsčiųjų zona. Vėliau tokių zonų buvo įrengta dar daugiau. Miestas pasirinko ekonomiškai efektyvesnį greitaeigių, modernaus dizaino, autobusų modelį.

Sprendžiant susisiekimo problemas, pirmiausia Kuritibos miestas siekė mažinti poreikį keliauti dar miesto planavimo stadijoje. Priemiesčio rajonuose buvo pastatytos mokyklos, klinikos, dienos užimtumo centrai, įrengti parkai, prekybos, kultūros ir sporto centrai. Tai sumažino poreikį mieste keliauti tolimus nuotolius ir sustiprino nutolusius nuo miesto centro gyvenamuosius rajonus. Nors gyventojų skaičius sparčiai augo (1950 m. mieste gyveno 300 tūkst. gyventojų, o 1990 m. jau viršijo 2 milijonus), miestas neišlaidavo brangiai metro sistemai, o pasirinko ekonomiškai efektyvesnį greitaeigių modernaus dizaino autobusų, piko metu važiuojančių kas minutę ir galinčių valdyti šviesoforus, modelį, kuris ne tik pateisino lūkesčius, bet ir sulaukė įvertinimų kaip geriausia viešojo transporto sistema pasaulyje. Lyginant su metro, Kuritibos autobusų sistema per valandą perveža tiek pat keleivių, tačiau kaštai – 100 kartų mažesni (ir 10 kartų mažesni nei eksploatuojant antžeminius traukinius). Kuritiba turi apie pusę milijono automobilių (vieną automobilį 2,6 žmonėms), tačiau dėl geros viešojo transporto sistemos pasižymi mažiausiu automobilių naudojimu ir švariausiu miesto oru Brazilijoje. Mieste taip pat yra apie 160 km gerai įrengtų, nuo eismo atskirtų dviračių takų. Įrengtas parkas padidina šalia esančio nekilnojamo turto vertę.

Žalios erdvės miestui nėra vien malonesnė aplinka, bet reiškia ir didesnį biudžetą. Kodėl? Todėl, kad įrengtas parkas padidina šalia esančio nekilnojamo turto vertę, ir tuo pačiu sumokamus mokesčius. Mieste negalima be leidimo nukirsti medį net privačioje teritorijoje, o nukirtus vieną privaloma pasodinti du. Statant naujus pastatus Kuritiboje privaloma įrengti erdves sodams ir žaliosioms zonoms.

Kuritiba sukūrė vieną geriausių pasaulyje atliekų surinkimo ir rūšiavimo sistemų, į kurią integruotos įvairios socialinės programos. Ekspertai teigia, kad, jei miesto gyventojų skaičius viršija 1 milijoną, reikia ne tik brangaus metro, bet ir brangios mechaninės atliekų rūšiavimo jėgainės. Abiem atvejais Kuritiba pasirinko alternatyvius kelius. 1989 m. pradėta atliekų tvarkymo programa pasiekė, kad 70 proc. namų ūkių rūšiavo atliekas, kurias surinkdavo privati konkursą laimėjusi įmonė, o miestas, pardavęs išrūšiuotas atliekas, padengdavo apie pusę išlaidų. Skurdžiuose rajonuose atliekos buvo keičiamos į maistą, kurį miestas supirkdavo iš aplinkinių ūkininkų, turinčių derliaus perteklių. Tai buvo abipusė nauda.

Beveik per tris dešimtmečius miestas pasiekė aukštą švietimo, sveikatos apsaugos, žmonių gerovės, visuomenės saugumo, aplinkos apsaugos ir demokratinio bendruomeniškumo lygį ir aplenkė daugybę miestų ne tik Brazilijoje, bet net ir JAV. Tai buvo pasiekta ne įsteigiant kelis stambius ekonominius megaprojektus, o diegiant šimtus daugiatikslių, pigių, greitų, paprastų iniciatyvų, orientuotų į žmones pritaikant rinkos mechanizmus, sveiką protą ir vietinius įgūdžius. Manau, kad didžiausias įvertinimas miestui, yra tas, kad 99 proc. miestiečių teigia, jog nenorėtų gyventi jokiame kitame mieste. Tendencija nereiškia likimo.

Kuritibos pavyzdys yra įkvepiantis. Ir nors ne viskas, kas tinka Kuritibai, gali tikti ir Vilniui, vis tik yra ko pasimokyti. Jei ne konkrečių sprendimų, tai sisteminio, kūrybiško ir į miesto žmones orientuoto požiūrio, supratimo, kas yra „pažanga“, o kas ne, ir drąsos eiti savo keliu. Kuritibos meras Jaime Lerner tikėjo ekologo Rene Dubos mintimi, kad tendencija dar nereiškia likimo (angl. Trend is not destiny), ir, pritaikęs praktikoje alternatyvų sisteminį mąstymą, tai įrodė.

Iš 2014 m. GYVA.LT archyvų

Anksčiau šokis atlikdavo kitokią funkciją, teigia šokio tyrinėtoja ir rašytoja Iris Steward. Šokis apjungdavo. Pasak rašytojos, šokis tai kalba, kuri apjungia kūną, protą ir sielą. Senovės šamanai judesiu gydydavo sielos ligas.

Iš esmės, yra dvi šokio filosofijos. Arba tu kopijuosi kažkieno judesius, arba tu šoki autentiškai. Mokytis kopijuojant kito žingsnelius nėra blogai, nes tai suteikia idėjų, išmoko disciplinos ir padeda išmokti pajusti ritmus, bet tai yra gerai tik iki tam tikros ribos. Profesionaliems šokėjams gali būti labai sunku klausytis vidinių kūno impulsų, bet tai gali būti labai lengva tiems, kurie niekada nesimokė šokti. Tereikia tik tinkamos erdvės ir šiek tiek tinkamo paskatinimo.

Štai kodėl mano mėgstamiausia šokio ir judesio srovė yra 5Ritmai™, subrandinti Gabrielle Roth iš JAV ir dabar plačiai praktikuojami ir Europoje. Čia nėra jokių konkrečių šokio žingsnelių, kiekvienas kuria savo judesius, čia pat vietoje sušoka ir tą pačią akimirką pamiršta. Tai pats tikriausias „čia ir dabar“ gyvenimo filosofijos pritaikymas praktiškai. Tu šoki nuolat kurdamas naujas judesio išraiškas. Ir tai veža. Labai. Ir labai natūraliai. Gal ne iš karto, bet per tam tikrą laiką nuolatinės praktikos, nes viskam, kas gera, reikia laiko. Beabejo, kiekvienas gali „įkristi į ekstazę“ akimirksniu, bet tam, kad išlaikyti tokią būseną, tikrai reikia nuolatinės praktikos.

Aš labai atidžiai stebėjau, kaip mano kūnas jautėsi per modernaus džiazo šokio pamokas. Mano kūnas jautėsi prievartaujamas, spraudžiamas į rėmus ir manyje didėjo nepilnavertiškumo pojūtis. Be abejonės, tai buvo gera fizinė treniruotė, ypač naudinga gražiai laikysenai ir kūno linijoms, aš išmokau keletą įdomių žingsnelių ir tikrai dėl viso to jaučiau kažkiek pasitenkinimo. Bet mano siela netirpo iš malonumo. Melodijos būdavo nuolat pertraukiamos, tam kad mokytojas pakoreguotų mūsų judesius, atskiros dainos varijavo labai skirtingais tarpusavyje nesiderinančiais ritmais, kartais mes labai skubėdavome atlikti sudėliotą choreografiją ir niekada nebaigdavome užsiėmimo kaip besileidžianti banga. Mano širdis likdavo hyperaktyvioje būsenoje, ir tai sukeldavo manyje baimę ir nerimą. Mane nuramindavo tik lėta miuziklo „Čikaga“ stiliaus choreografija. Matyt kažkiek atitiko mano vidinę būseną.

Mūsų modernioje kultūroje neliko pagarbos kūno šventumui. Dvasingumas yra atskirtas nuo kūniškumo ir nutransportuotas kažkur į kosmines mistines tolumas arba uždarytas nuošaliuose vienuolynuose. Toks požiūris atsispindi kiekviename mūsų kultūros lopinėlyje. Kai buvau maža, dvylikai metų buvau prirakinta prie mokyklos suolo, turėjau labai galvoti galva ir kūną galėjau pajudinti tik per fizinio lavinimo pamokas. Biuruose arba kitaip tariant intelektualaus darbo plantacijose mes esame prirakinti prie kompiuterių. Įstrigę automobilių kamščiuose mes taip pat negalime pajudėti. Ištisomis dienomis tenka sėdėti konferencijoje ir seminaruose be jokio judesio. Taip mes praradame savo natūralius žmogiškus instinktus. Niekam nepaslaptis, jog stovintis vanduo greičiau genda, o juk žmogaus orgnanizme yra daug, tikrai daug, vandens. Jei mes judame, tai judame mechaniškai, tokia militaristine forma „koja, koja, viens, du, trys“. Bent aš taip pasijuntu per aerobikos užsiėmimus. Mūsų galvos nurodo kaip kūnas turi judėti, kaip yra gražu ir tinkama, ir tai neleidžia pasireikšti vidiniams impulsams.

Aš taip daugiau nenoriu. Todėl aš šoku laisvai pasitelkdama 5Ritmų™ (5R) praktiką. Ir mokausi pripažinti kiekvieną savo kūno ląstelę kaip sąmoningą ir su atskiru energijos lauku, kurių virpesius gi reikia karts nuo karto suderinti tarpusavyje, kad virpėtų darniu unisonu ir leistų man jaustis gerai savo pačios „kailyje“. „Išjudink savo kūną, ir tavo siela pasveiks“- sako 5R judesio filosofijos pradininkė Gabrielle Roth, ir, per paskutinius šešis metus sudalyvavus įvairiose 5R sesijose Braitone, Londone ir Hamburge, įsitikinau, kad ji yra teisi. Aš išeidavau namo jausdamasi lengva it plunksnelė kojomis nejausdama žemės. Dar savaitę po to vis dar jausdavau tą gerą iš vidaus kylanti jausmą – gyvenimas atrodė ryškesnis, lengvesnis, be jokios priežasties galėjau pradėti kikenti ar šiaip šypsotis iki ausų. Mistika tai ar ne, bet mano siela vibravo kažkaip intensyviau. Jei paprastai, tiesiog geras jausmas ir tiek.

Kiekvienoje bangoje G. Roth pastebėjo penkis ritmus, kurie ir tapo jos „žemėlapiu“ mokant prasmingo judesio praktikos kitus žmones. Tie ritmai yra: fluidiškas, stacatto, chaotiškas, lyriškas ir ramus. 5R šokio praktikos užuomazgos siejamos su XX a. septintojo dešimtmečio kultūrinėmis permainomis. Pagrindinė Gabrielle Roth eksperimentinė laboratorija buvo Esalen Institutas Kalifornijoje (JAV). Institutas yra žinomas kaip alternatyvus humanistinio švietimo centras, skirtas tarpdisciplininėms studijoms, paprastai ignoruojamoms tradicinio mokslo. Centras veikia kaip naujų kultūrinių idėjų generavimo bazė, kaip koledžas, kaip transformuojančių praktikų eksperimentinė laboratorija ir kaip reakreacinis centras dėl natūralių karštųjų šaltinių. Centre dėstė tokie mokytojai kaip Abraham Maslow, Joseph Campbell, Carlos Castaneda, Amory Lovins, Frijof Capra, Bob Dylan ir daug kitų, o rašytojas Džekas Keruakas labai mėgo karštus Esalen šaltinius. Gabrielle Roth artimai bendradarbiavmo su Geštalto terapijos pradininku Fritz Perls, kuris pakvietė ją mokyti savo terapijos grupę judesio, nes įžvelgė, jog tai turi terapeutinį poveikį žmogaus psichikai. Per tris metus per jos judesio sesijas praėjo daugybė mielų, mandagių, neutralių, neurotiškų, įsitempusių, savimi nepasitikinčių žmonių. Per ją perėjo ištisas paradas „trizofrenikų“. Tai psichologinis sutrikimas, kada galvoji vienaip, jautiesi kitaip, o elgiesi trečiaip. Tai sekina. Dėl jai nesuprantamų priežasčių judėjimas padėdavo tiems žmonėms surinkti save į vieningą visumą ir pasijausti geriau.

Dar tris metus ji mokėsi pas dvasios mokytoją iš Čilės Oscar Ichazo, po to vėl grįžo į Esalen Institutą mokyti judesio. Paraginta žymaus mokslininko ir mąstytojo Gregory Bateson, ji susistemino savo darbą ir pateikė unikalią 5R šokio ir judesio koncepciją. Ilgus metus praktikuodama judesio seminarus su įvairiais žmonėmis pastebėjo, jog energija juda bangomis. Banga užsimezga ramybėje, dinamiškai pakyla, chaotiškais purslais persilaužia, lyriškai krenta žemyn ir vėl pasiekia ramybės būseną, kurioje toliau brandina kitą bangą. Kiekvienoje bangoje ji pastebėjo penkis ritmus, kurie ir tapo jos „žemėlapiu“ mokant prasmingo judesio praktikos kitus žmones. Tie ritmai yra: fluidiškas, stacatto, chaotiškas, lyriškas ir ramus. Pasinaudodama natūralia šia ritmų tekme, ji moko žmones išlaisvinti savo kūną, išreikšti širdies emocijas, nuskaidrinti protą, išbudinti sielą ir įkūnyti dvasingumą. Gabrielle Roth per judesį padeda žmonėms atrasti, pajausti, suvokti ir pilnai išreikšti save. Jos seminarai yra vertinami kaip „elektriškai intensyvūs, apjungiantys šiuolaikines roko muzikos sroves, modernų teatrą, poeziją ir archaišką šamanizmo pulsavimą“. Ji yra žinoma kaip menininkė, knygų autorė, filosofė ir teatro režisierė, yra įkūrusi „Moving Center School“.

Iš 2007 m. GYVA.LT archyvų

Kaip atpažinti žaliąjį smegenų plovimą, arba kai žalia yra tik fasadas

Reklamos tekste, viešųjų ryšių kampanijoje, politiko kalboje ar ant produkto pakuotės vartojami abstraktūs žodžiai ar terminai, neturintys aiškios prasmės, nekonkretūs ar „ne į temą“, nepagrįsti, nesuprantami ar neteisingi, kai perlenkiama lazda, imituojamas nepriklausomo sertifikavimo ženklas, nepateikiama įrodymų ar tiesiog įžūliai meluojama, greičiausiai reiškia, kad mums pučiama migla į akis siekiant suvilioti ir pasinaudoti. Bet ar pačios įmonės nekerta šakos, ant kurios sėdi?

Greenwashing pavyzdžiai: produktas pristatomas kaip „natūralus“ ar „iš gamtos“, tačiau nepateikiama jokių įrodymų ar nepriklausomo sertifikavimo ženklų; aplinkai kenksmingo produkto iliustracijoje yra gamtos vaizdų, pavyzdžiui, iš kaminų rūksta žali lapai, o medžiai dėl savo funkcijos valyti orą prilyginami atominei elektrinei; produktui apibūdinti vartojami tokie abstraktūs žodžiai kaip mažai išlakų, efektyvus ar neteršia aplinkos.

Lietuvoje dar nėra nusistovėjusio angliško termino greenwashing atitikmens. Sakoma įvairiai: žaliasis smegenų plovimas, ekologinė miglovara, žaliapudravimas, ekomakaroninimas, žalia apgaulė. Nors aiškaus termino nėra, aplinkosauginių pranašumų pateikimo klaidų yra tiek, kad susidaro įspūdis, jog lietuvius ištikusi visuotinė ekologinės isterijos banga. Tai kita, šešėlinė visuomenės ekologinio sąmoningumo didėjimo pusė, kuri, sėdama skepticizmą, griauna žaliųjų iniciatyvų reputaciją ir pakerta tolesnes žaliosios ekonomikos formavimosi perspektyvas. Tad piktžoles iš savo daržo išravėti reikia, nes kitaip neturėsime derliaus.

Užuomazgos Lietuvoje

2008 m. Lietuvoje įvyko ekologinio judėjimo lūžis. Iki tol pogrindyje ir nedidelėje specialistų aplinkoje brandintas ekologiškesnio gyvenimo būdo idėjas pradėjo aptarti populiarias temas gvildenanti žiniasklaida ir plačioji visuomenė. Tam impulsą davė Vilniuje, Užupyje, pradėjęs veikti Tymo turgus, kuris savo natūraliais ir ekologiškais skanėstais, kalbomis ant statinės, gatvės šokiais ir įvairiais netradiciniais performansais sutraukė visą paradą ryškių ir žinomų žmonių, kuriuos persekioja paparacai. Jų nuotraukos atsirado tokiuose žurnaluose kaip „Žmonės“ kartu su jų komentarais apie šiukšlių rūšiavimą, drobinius maišelius ir elektra varomus motorolerius. Tačiau Tymo turgus, tapęs šiuolaikinio ekologiškesnio gyvenimo būdo simboliu, tapo ir savotišku žaliojo smegenų plovimo simboliu, nes nuo pat pradžių įsivėlė į konceptualų konfliktą dėl jo pristatymo žiniasklaidoje su vienu iš ekologinės žemdirbystės pradininkų, „Tatulos“ programos vadovu Almonu Gutkausku, šia veikla užsiimančiu nuo 1988 metų. Žiniasklaidoje Tymo turgus buvo pristatomas kaip ekologiškas turgus, tačiau jame buvo prekiaujama ne tik ekologiška sertifikuota produkcija. Tymo turgaus populiarumą lėmė ne tik įvairūs performansai, kurie traukė dėmesį, bet ir tai, kad tokie žmonės kaip A. Gutkauskas ilgus metus pureno tam palankią dirvą šviesdami visuomenę ir dirbdami su ūkininkais. Turgaus įkūrėjai turėjo imtis visų priemonių, kad užkirstų kelią neteisingoms interpretacijoms ir kad šis greenwashing virusas neplistų plačiau. Tymo turgus įdomus tuo, kad jame puikiai dera tokios koncepcijos kaip ekologiška, nekenksminga aplinkai, natūralu, vietinės kilmės, smulkios gamybos, kūrybinga, alternatyvu ir pan. Ir visų šių pranašumų nereikėjo slėpti po vienu žodeliu ekologiškas.

Bet žaliojo smegenų plovimo virusas išplito. Tais pačiais metais Lietuvos žiniasklaidoje pasipylė įvairios žinutės, kuriose neteisingai buvo vartojamas terminas ekologiškas. Susidarė įspūdis, kad lietuviai greitai „įsimylėjo“ ekologiškumą ir didžiuojasi savo šalyje turėdami ekologiškus automobilius, ekologiškus motorolerius, ekologišką popierių, ekologiškus maišelius, ekologišką kiną ir ekologiškas degalines. Šios ekologinės isterijos priežastys įvairios: žinių trūkumas, didžiulis entuziazmas arba piktavališkas siekis manipuliuoti vartotojais siekiant naudos.

Svarbu žinoti, kad termino ekologiškas vartojimas reglamentuojamas įstatymų. Tai sertifikuoja nepriklausomos tarnybos. Bet kas ir bet kada etiketės su žodžiu ekologiškas ant produkto negali dėti, nes tai įstatymo pažeidimas. Taip pat svarbu žinoti, kad egzistuoja skirtingi aplinkosaugos standartai, sukurti pagal skirtingus kriterijus. Nurodant aplinkosauginius pranašumus reikia vengti abstraktumo ir tiksliai įvardyti, nepagražinant ir neperlenkiant lazdos.

Taigi, minėtas motoroleris varomas elektra, o „Toyota Prius“ yra hibridinis automobilis. Tiesa ta, kad elektra varomas motoroleris, net jei ta elektra gaunama įprastu anglies dioksido išlakas skatinančiu būdu, yra geresnė susisiekimo priemonė pagal tam tikrus aplinkosaugos kriterijus. Tačiau net jei elektra būtų gaunama iš atsinaujinančios energijos šaltinių, toks motoroleris turėtų būti apibūdinamas kaip aplinkai ne toks kenksmingas, tiksliai pagrindžiant, kaip ir kodėl.

Gaminant naują hibridinį automobilį „Toyota Prius“, sunaudojama daug išteklių ir energijos. Tad perkant automobilį aplinkai ne toks kenksmingas sprendimas būtų įsigyti gerą jau naudotą automobilį, o ne skatinti naujų automobilių gamybą perkant naujus automobilius. Būtų gerai, jei automobilių gamybai būtų naudojamos antrinės žaliavos, o senų automobilių pertvarkomas vidus, įdiegiami mechanizmai, leidžiantys naudoti aplinkai ne tokius kenksmingus degalus.

Ekologiškas popierius – neegzistuojantys ir nieko konkretaus nepasakantys žodžiai. Būtina konkrečiai nurodyti popieriaus aplinkosauginius pranašumus. Popierius gali būti pagamintas iš antrinių žaliavų, nebalintas chloru ar sertifikuotas. Specialistai lygino neigiamą popieriaus išmetimo į sąvartynus, deginimo ir perdirbimo poveikį aplinkai ir nustatė, kad mažiausiai žalos aplinkai daro popieriaus perdirbimas.

Taip pat atidžiai reikia vertinti žodžių junginį ekologiškas maišelis. Maišelis gali būti popierinis, medvilninis (medvilnė gali būti išauginta naudojant pesticidus!), pagamintas iš perdirbto plastiko ar kukurūzų krakmolo. Daiktus reikėtų vadinti tikraisiais jų vardais ir nevartoti abstrakčių konkrečios informacijos nepasakančių žodžių. Tik tuo atveju, jei maišelis pasiūtas iš ekologiškai išaugintos medvilnės, jį galima vadinti ekologišku, kartu nurodant sertifikuojančią tarnybą.

„Lukoil“ degalinėje ant durų buvo užklijuotas lipdukas su tekstu „Aplinkai draugiška degalinė“. Paklausus darbuotojos, ką tai reiškia, buvo atsakyta: „Ekologiška degalinė.“ Iš koto verčiantis pareiškimas! Labiau pasigilinus, paaiškėjo, kad tokius lipdukus gauna degalinės, kurios, laikydamosi Direktyvos 94/63/EB, įdiegia taršą mažinančius įrenginius. Nors iniciatyva ir teigiama, dėl to degalinę pavadinti aplinkai nekenksminga ar ekologiška yra klasikinis žaliojo smegenų plovimo pavyzdys.

2010 m. pavyzdžiai

Apžvelgiant 2010 m. žaliąsias iniciatyvas, kurių gausa džiugina, nepavyksta nepastebėti vis didėjančios žaliojo smegenų plovimo bangos, nes neatrodo, kad buvo imtasi priemonių pažaboti neteisingą ir klaidinantį aplinkosauginių pranašumų pateikimą. Birželio „Verslo žinios“ išleido priedą „Mano ekologija“, kuriame pristatė įvairias ekologijos tendencijas. Tarp šių tendencijų pakliuvo ir atominė energija, kuri buvo pristatoma kaip „saugesnė ir švaresnė“. Straipsnyje nebuvo pateikta jokių kontrargumentų. Vien faktas, kad atominė energija buvo pristatoma leidinyje „Mano ekologija“, klaidina skaitytojus, kad atominė energija nekenksminga aplinkai. Atrodo, kad tai suklaidino net mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri š. m. rugsėjo 10 d. Rygos saugumo konferencijoje pasakė, kad ‎„visi alternatyvios energijos šaltiniai – vėjas, saulės ir atominė energija – turi būti taip pat panaudojami“. Mažai trūko, kad atominę energiją priskirtų prie atsinaujinančios energijos.

Š. m. vasarą UAB „Švyturys-Utenos alus“ pristatė aplinkosaugos projektą „Ekostotelės“ ir skelbdama apie jį visuomenei pateikė daugiau informacijos apie įmonės aplinkosaugos praktikas. Susidomėjus akcijos reklama portale delfi.lt, paaiškėjo, kad „ekostotelės“ yra ne kas kita, o šiukšliadėžės prie ežerų. Iniciatyva graži, nors ir ne ilgalaikė, tačiau naujadaras ekostotelės suklaidino. Daug žmonių nusivylė sužinoję, kad tai šiukšliadėžės, nes naujadaras ekostotelė kelia daug didesnius lūkesčius. Netinkamas pateikimas padarė žalos įmonės reputacijai, nors nieko blogo nebuvo daroma, tik tyčia ar netyčia buvo bandoma pasinaudoti stebuklingu dėmeniu eko-.

2010 m. spalio 23 d. Vilniuje vyko tarptautinis renginys „CO2 Green Drive“, skirtas elektromobiliams pristatyti. Renginys vertas plojimų, tačiau pagrindinis jo šūkis „Važiuok už gamtą“ – neteisingos ekologinės komunikacijos pavyzdys, mat važiavimas elektromobiliais toli gražu nereiškia važiavimo „už gamtą“. Nėra jokio nepriklausomo standarto, pagal kurį automobilis galėtų vadintis ekologišku. O žali lapeliai šalia automobilio renginio plakate yra vizualiai klaidinanti iliustracija, nes sudaro įspūdį, jog automobilis nedaro aplinkai žalos. Pagrindinė per radiją paskelbta žinutė, kad renginyje pristatomos „ekologiškos transporto priemonės“ ar „aplinkos neteršiančios priemonės“, yra klaidinanti visuomenę, nes elektromobiliai teršia aplinką (ir jų gamyba, ir eksploatavimas), nors tas poveikis ir mažesnis. Galima tik spėti, kiek žmonių papiktino tokia klaidinga komunikacija ir nedalyvavo daugeliu kitų atžvilgių šauniame renginyje.

Kita kontroversiškai vertinama ekologinė iniciatyva – „eco:Drive“ akademija, veikianti „Fiat“, „Ekobangos“ ir automobiliams skirto leidinio „Auto Bild Lietuva“ pastangomis. „Fiat“ pristatomas kaip žaliausias automobilių prekių ženklas Europoje, tačiau šis teiginys nepagrindžiamas, nepateikiama įrodymų ir nepaaiškinama, kokiais kriterijais remiantis taip teigiama. Ekologinis vairavimas pristatomas kaip vairavimas, kuris padeda taupyti degalus, o tai yra šaunu, tačiau kartais rašoma, kad mokoma aplinkai nekenksmingo, ekologiško vairavimo. Būtent taip ši akademija buvo pristatyta renginyje „CO2 Green Drive“. Toks pristatymas neteisingas ir klaidina visuomenę, nes net jei ir sutaupoma degalų, žala aplinkai vis tiek daroma. Tokia komunikacija nesuteikia garbės prekių ženklui „Fiat“, nes taip įmonė gadina savo reputaciją, nors tikslas yra priešingas.

Prancūzijos banko „Société Générale“ grupei priklausanti finansų įstaiga „General Financing“ spalį pradėjo teikti „EKOlizingo“ paslaugą, kurią pristatė taip: tai ypatingos pirkimo išsimokėtinai sąlygos, suteikiamos tiems, kurie perka ekologišką namų techniką. Būtent terminas ekologiškas šiame kontekste buvo pavartotas neteisingai, nes technika, nors ir taupo elektros energiją bei vandenį, yra gaminama iš lengvai perdirbamų, aplinkai ir žmogui nekenksmingų medžiagų, tai dar nereiškia, kad ji ekologiška. Įmonės komunikacijoje trūko tikslumo ir apie „ypatingas“ sąlygas, ir apie tai, kokius kriterijus turi atitikti technika, kokios medžiagos laikomos nekenksmingomis. Pranešime spaudai taip pat buvo minimi vartotojus klaidinantys pasakymai ekologiškos šildymo sistemos, ekologiški automobiliai. Nors tokia paslauga gera, jos „pakuotė“ verčia būti skeptiškiems, todėl nepasiekia visų žmonių, kurie galėtų ja pasinaudoti.

Kiti nuostabą keliantys neteisingi, netikslūs ar klaidinantys aplinkosauginių pranašumų pateikimo pavyzdžiai: „Gudobelės“ duona su savo pačių susikurtu lipduku „Iš gamtos“; ekologiškas darželis, neturintis (nes tokio nėra!) nepriklausomo standarto, kuriuo remiantis šį darželį būtų galima pavadinti ekologišku, nes egzistuoja tik bendri socialinės atsakomybės ir darnaus vystymosi principai, taikomi visoms organizacijoms, tad jais gali naudotis ir darželis, tačiau nėra nė vienos įmonės ar organizacijos, kuri, savo veikloje taikydama darnaus vystymosi principus, sumanytų pasivadinti ekologiška. Turbūt labiausiai nustebino vandens plastikiniuose buteliuose reklama ekologiško gyvenimo būdo žurnale „Green’as“, ypač „Akvilės“ reklama, kurioje vanduo buvo pristatomas kaip „ekologiškai švarus“, nors jis nesertifikuojamas. Kai pasaulyje vanduo plastikiniuose buteliuose laikomas aplinkai itin kenksmingu vartojimo įpročiu, Lietuvoje toks vartojimo įprotis pristatomas aplinkai nekenksmingo gyvenimo būdo žurnale, kuris oficialiai skelbia, kad „redakcija siekia užtikrinti, jog leidinyje reklamuojamos prekės ar paslaugos nekenktų aplinkai“. Kam reikia reklamos politikos, jei jos nesilaikoma?

Nors yra nemažai įvairių gairių, kaip galima pateikti aplinkosauginius produkto ar paslaugos pranašumus, yra didelė pagunda juos šiek tiek pagražinti, sukurti nevienareikšmišką įvaizdį ar klaidinti vartotojus siekiant naudos. Kartais tai daroma nežinant, kartais piktavališkai siekiant pritraukti aplinkosaugai neabejingų vartotojų. Vis dėlto taip elgdamosi įmonės padaro sau daugiau žalos nei naudos, taip pat tokia klaidinanti komunikacija teršia visų kitų žaliosios rinkos žaidėjų reputaciją. Pakirtus visuomenės pasitikėjimą, kurio reikia, kad žalioji rinka augtų transformuodama žalingas praktikas, stabdomas mums visiems reikalingų pokyčių procesas.

„Tatulos“ vadovas A. Gutkauskas pastebi, kad nors aplinkosaugai neabejingų vartotojų daugėja, „Tatulos“ ekologiškų gėrybių mugėse apsilanko mažiau žmonių, nes nemažai jų apsiperka mobiliuose ūkininkų turgeliuose, kur parduodama ir neekologiška produkcija. Pirkėjai susigundo tokiais pranašumais kaip vietos ūkininkų, natūrali, močiutės išauginta, smulkių gamintojų ir pan., tačiau tai dar negarantuoja, kad produktai išauginti be pesticidų ar natūraliai pagaminti. Vietos ūkininkai nebūtinai yra šventieji, nenaudojantys cheminių trąšų, o kaimo močiutės kartais nežinodamos degina plastiką ir pelenus meta į daržą. Kitaip tariant, tokie pranašumai tėra muilo burbulas, o kadangi bet koks skelbiamas aplinkosauginis pranašumas turi būti paremtas faktais ir įrodytas, galima daryti išvadą, kad žaliasis smegenų plovimas Lietuvoje klesti ir klestės, kol bus imtasi priemonių pažaboti šią pavojingą tendenciją. Jei ši ekologinės isterijos banga yra vienas pradinių darnios ateities paieškų etapų, tuomet viskas gerai – pamokas išmoksime ir judėsime toliau. Tikiuosi, kad taip ir yra. Lietuvos konkurencijos taryba ir kitos institucijos turėtų imtis joms priklausančių funkcijų ir prižiūrėti, kad reklama neklaidintų visuomenės ir kad mes greičiau pereitume šį ekologinės isterijos etapą.

Iš 2011 m. GYVA.LT archyvų / žurnalas "Valstybė" Nr. 5 (49)

Subscribe now

Kvantinės fizikos teorija pateikia naują ir gan radikalų požiūrį į dievą: „Aš nemanau, kad tu esi blogas žmogus. Bet aš ir nemanau, kad esi geras. Aš tiesiog manau, jog tu esi vienas iš dievų, ir turi vidinių galių aktyviai dalyvauti realybės kūrime savo minčių pagalba. Dievas nei baudžia, nei teisia - jis (ji? O gal anapus dualumo?) tiesiog yra, ir jo galybėje niekieno nuodėmė negali sudergti jo šventumo". Tai ištrauka iš filmo „Ką po galais mes žinome?" (ang. What the Bleep do We know?) apie kvantinę fiziką ir dvasingumą. Galima skeptiškai pagalvoti prie ko čia ta kvantinė fizika ir dvasingumas, bet skeptiškumas išgaruoja, kai sužinai, jog tai vienintelė mokslo šaka esanti ne tik arti dvasingumo, bet tiesiog susiliejanti su juo.

Čiaukšt, paukšt ir tiek metų konstruota organizuotų religijų paradigma byra į šipulius. Visame pasaulyje žmonės per naują atranda dievą. Visi skirtingai ir unikaliai. Tinj Touber, žurnalo Ode redaktorius, prisipažįsta, kad jis atrado ryšį su dievu tik atsisakęs 14 metų trukusios dvasinės praktikos, kuri buvo suformuluota guru ir skleidžiama per organizuotą dvasinę bendriją. Pasak jo, tuomet jis griežtai laikėsi guru dvasingumo schemos, žinojo atsakymus į visus klausimus ir be lašelio abejonės pateikdavo juos kitiems žmonėms. Kol galiausiai suvokė, kad primesti kitam žmogui savo tiesas yra arogantiška ir iš tikrųjų atriboja tave nuo dieviškumo. Ateina laikas prisipažinti, kad negali visko žinoti, kad egzistuoja daugybė skirtingų tiesų ir grožis slypi stebukle. „Esmė yra ne siekti absoliutaus žinojimo, o susitaikyti su mintimi, kad yra galybė dalykų, kurių mes negalime suvokti protu" - mesteli provokuojančią mintį kvantinės fizikos mokslininkas Fred Alan Wolf. Taigi, ką dabar daro Tinj Touber yra paprasčiausias gerų draugų ir pažįstamų sukvietimas pasisėdėti prie arbatos puodelio ir pasikalbėti apie kasdienią patirtį. Nėra vienos tiesos, nėra guru, nėra rėmų, niekas neteisia ir nevertina. Tiesiog visi kartu įprasmina savo patirtį per pokalbius bei patirties dalijimąsi, ir taip kiekvienas gauna galimybę išreikšti savo būtį. Savaip.

Taigi, leidus sau pripažinti minčių įvairovę, galbūt sugrįš laikai, kai dievų buvo daug ir visur ir žmonės gyveno jų apsuptyje? O skaitant Pinkola Estes („Bėgančios su Vilkais") norom nenorom peršasi mintis, jog autorė mums nori pasakyti, jog dievai gyvena kiekvieno mūsų viduje. Ji pateikia senąsias pasakas ir legendas kaip archajiškąją užkoduotą psichologiją. Pasakų būtybės gyvena mūsų viduje ir yra atsakingos už tam tikrus sieloje vykstančius procesus. Kartu su gamtos dievais jos sudarė ištisą gvardiją dievų, kurie aktyviai kūrė kasdienį žmonių gyvenimą. Tą patį, tik kitais žodžiais, teigia ir naujausi kvantinės fizikos pasiekimai. Kiekviena ląstelė, kiekvienas atomas, kiekvienas augalas, kiekviena planeta ir žvaigždė yra sąmoningos dalelės pilnai integruotos į Visatoje vykstančius procesus ir aktyviai juose dalyvauja. Taigi jų patirtis taip pat yra dieviška, nes viskas kas turi sąmoningumą dalyvauja kūrybiniame procese. Mes, žmonės, irgi esame integruotos sąmoningos dalelės dalyvaujančios kūrybiniame realybės procese, todėl kiekvienas iš mūsų esame atsakingas už savo būseną bei supančią aplinką. Jei dievas yra kūrėjas, ir jo kuriančioji energija yra pasklidusi ir pilnai įsimelkusi po visas daleles, tai dievai yra ir mūsų viduje ir mūsų aplinkoje. Atėjo laikas juos išlaisvinti. Išlaisvinti ir patikėti savo minčių galingumu kuriant žmogaus prigimčiai priimtinesnę realybę, nes dabartinė redukcinė, dogmomis, shemomis ir mechanika pagrįsta pasaulėžiūra byra į šipulius gąsdindama ne vieną aukštai jėgos struktūrose įsitaisiusią būtybę, įkūnijančią pasenusias idėjas. Realybė persiformuoja kompleksiškai, ir tai suteikia galimybių pasireikšti net tyliausiai veikiančioms dalelėms. Svarbiausia, būti įsijungusiu.

Ilgą laiką ieškoję dievo aukštai danguje, įjunkime trečią akį ir pažvelkime savo vidun. Ir nustokime ieškoti. Juk galbūt ir mūsų kažkas didingo ieško, bet negali surasti, nes mes pastoviai kažkur blaškomės savo ieškonių labirinte. Taigi, laikas nusimesti visokius savęs nepakantumo kompleksus ir tiesiog pabūti „čia ir dabar". Ir tai bus dieviška.

Iš 2006 m. GYVA.LT archyvų

Istoriškai miestai kūrėsi kaip kultūros židiniai, kuriuose klestėjo universitetai, teatrai, bibliotekos – vyko intensyvesnis nei kaimuose intelektualinis gyvenimas. Mieste žmonės gyveno arčiau vienas kito, galėjo burtis ir bendrauti. Išaugus miestų mąsteliui žmonės daugiau laiko praleidžia automobilių kamščiuose nei bendraudami tarpusavyje. Paradoksalu, bet mieste žmonės nebendrauja net su savo kaimynais. O per atostogas bėga medituoti su meškere į užmiestį arba kaitinis tropikų saulėje. Kasdienis darbo ir poilsio balansas miesto gyventojams yra kažkas tolimo ir svetimo.

Miestų ekologinio pėdsako skaičiavimai rodo, jog miestai yra tarsi parazitai, gyvenantys kitų sąskaita. Tai užprogramuota pastatų architektūroje, miestų dizaine ir miestiečių gyvenimo būde. Pastatai taip išplanuoti ir pastatyti, kad yra atsakingi už daugiau nei 50 proc. visų anglies dvideginio emisijų (daugiau nei pramonė ar transportas), skatinančių klimato kaitą. Miestuose nėra įdiegto mechanizmo, kuris leistų kompostuoti ir atgal į dirvožemį, kad jį pamaitintų, sugrąžinti organines maisto atliekas. Tai sukūrė nišą sintetinėms dirvožemio trąšoms.

Pasaulio miestai jau skaičiuoja ekologinius pėdsakus ir imasi priemonių spręsti susidariusias problemas. Vankuveris įvertino, kad jų ekologinis pėdsakas keturis kartus viršija nustatytą lygį ir įsipareigojo jį mažinti darnaus miesto vystymosi strategijoje ir sieks pelnyti Žaliausio pasaulio miesto titulą. Dėl šio titulo lenktyniauja ir Toronto, Niujorko, Londono bei kiti didžiausi pasaulio miestai. Jie taip pat pasitvirtino darnaus vystymosi strategijas ir veiksmų planus, apimančius klimato kaitos, efektyvaus energijos naudojimo ir perėjimo prie atsinaujinančios energijos technologijų, švarios aplinkos ir visuomenės sveikatos klausimus.

Su tikslu padėti miestams mažinti neigiamą poveikį aplinkai ir greičiau pereiti prie naujų „žalių“ technologijų ir praktikų pasaulinė organizacija „Carbon war room“ pristatė programą „Green capital global challenge“ (liet. Pasaulinis žaliosios sostinės iššūkis). Joje 2010 m. dalyvavo 10 JAV, 3 Europos ir 2 Kanados miestai. 2011 m. prie programos prisijungs dar 50 pasaulio miestų. Vilnius taip pat prisijungė prie šios programos.

Vankuverio darnaus vystymosi strategija

„Žalia“ ekonomika, „žalios“ darbo vietos

1. Siekti, kad Vankuveris taptų „žalių“ verslų pasauline meka.

2. Panaikinti miesto priklausomybę nuo iškastinio kuro. Iki 2020 m. 33 proc. sumažinti šiltnamio efektą skatinančių dujų emisijas skaičiuojant nuo 2007 m. lygmens.

3. Parodyti pasauliui geriausius darnios architektūros pavyzdžius. Tikslas: iki 2010 m. visi nauji pastatai turėtų negeneruoti anglies dvideginio emisijų, 20 proc. Turėtų būti pagerintas esamų pastatų energetinis efektyvumas.

„Žalesnės“ bendruomenės

4. Iki 2020 m. pasiekti, jog daugiau nei pusė kelionių būtų atliekamos pėsčiomis, dviračiu ar viešuoju transportu.

5. Iki 2020 m. 40 proc. sumažinti į sąvartynus ir deginimo jėgaines patenkantį atliekų kiekį.

6. Iki 2020 m. užtikrinti, kad kiekvienas miesto gyventojas per 5 min. pėsčiomis galėtų pasiekti parką, paplūdimį ar kitą natūralią erdvę; sukurti patį įspūdingiausią miestietišką mišką.

7. Siekti, kad Vankuverio ekologinis pėdsakas reikštų, kad miestiečiai gyvena nepereikvodami gamtos išteklių. Iki 2020 m. sumažinti dabartinį ekologinį pėdsaką 33 proc.

Žmonių sveikata

8. Užtikrinti, kad miesto gyventojai galėtų džiaugtis geriausiu centralizuotai tiekiamu geriamu vandeniu.

9. Pasiekti, kad Vankuverio gyventojai kvėpuotų švariausiu oru lyginant su kitais pasaulio miestais. Įgyvendinant strategiją laikytis Pasaulio Sveikatos Organizacijos standartų, kurie yra griežtesnis nei Kanados.

10. Tapti pasauliniu lyderiu urbanistinėje maisto sistemos (angl. urban food systems) srityje. Iki 2020 m. 33 proc. sumažinti anglies dvideginio išmetimą maisto tiekimo grandinėje.

Miestų vystymas – vadyba ar menas?

Kaip teigia Charlesas Landry knygoje „The Art of City Making“ (liet. „Miestų kūrimo menas“), miestas yra gyvas, nuolat besikeičiantis meno kūrinys, kuriamas „iš vidaus“. Nėra jokios stebuklingos formulės, kurią pritaikius galima garantuoti sėkmingą miesto kūrimo procesą. Tačiau yra tam tikri principai, kurie padeda miesto kūrėjams. Pamatinis principas yra tas, kad miestai turėtų būti pozicionuojami ne kaip patys geriausi miestai pasaulyje, o patys geriausi miestai pasauliui. Tai suteikia etinį pamatą ir padeda miestams kurti solidarumą. Svarbu atsižvelgti į vietinę specifiką, tačiau būti atviriems ir pasauliniams vėjams, įtraukti žmones į sprendimo priėmimo procesus, semtis žinių ir patirčių, skatinti kūrybiškumą ir atsižvelgti į XXI a. etinius, socialinius ir aplinkosauginius iššūkius pasauliui. Šiandien naivu būtų vadovautis tik finansiniu racionalumu. C. Landry pažymi, jog viešas sektorius turėtų veikti inovatoriškiau, o privatus – prisiimti daugiau atsakomybės. Tai sudarytų prielaidas reikštis piliečių kūrybiškumui.

Miestas yra ir ekonomika, ir žmonės, jų sukurta aplinka, ir natūrali ekosistema. Tačiau tai, kas suteikia miestui išskirtinumo ir žavesio, yra kultūra. Miestų kūrimo procesas labiau primena džiazo improvizaciją. Tai nuolatinis sprendimų pasirinkimas. Tai – politika. O politika – žaidimas galiomis, tad miesto veidas atspindi politinių jėgų pasiskirstymą.

Ilgesnė straipsnio versija buvo publikuota 2011 m. gegužės mėn. Miesto IQ e-žurnale “Dabarties ženklai”

Iš 2011 m. GYVA.LT archyvų

Kas sudaro visuomenės gerovę ir kaip jos siekti?

Gerovė yra multidimensinė ir apima tokias sritis kaip materialinė gerovė (pajamos, vartojimas ir turtas), sveikata, išsilavinimas, asmeninė veikla, įskaitant ir darbą, pilietinis aktyvumas, socialiniai ryšiai ir bendravimas, aplinkos kokybė ir saugumo jausmas. Visos šios dimensijos sudaro žmonių gerovę, tačiau dauguma jų neatsispindi BVP rodiklyje. Mes esame skatinami kuo daugiau dirbti, kad didėtų BVP, neretai aukojame savo sveikatą, lieka mažai laiko asmeniniam tobulėjimui, bendravimui, pilietiškumui, dažnai tie darbai nesukuria realios naudos ir daro žalą gamtai – tokiais atvejais BVP augimas atima iš mūsų gerovę.

Svarbu atskirti sąvokas „dabartinė gerovė“ ir dabartinės gerovės „tvarumas“, nes neaišku, kiek ilgai dabartinė gerovė gali tęstis taikant dabartinį ekonominį modelį, kai neatsakingai eikvojami riboti gamtos ištekliai, teršiama aplinka ir išbalansuojamas klimatas. Mūsų gerovė neturėtų būti kuriama ateities kartų sąskaita, kaip yra kuriama dabar.

Metaforiškai kalbant, dabartinis įsivaizduojamos gerovės pyragas, kuris vis dar yra išreikštas BVP, yra kepamas iš miltų, išaugintų su pesticidais ir atgabentų iš toli, nuvalytų ir dėl to turinčių mažai maistinės vertės, naudojant įvairius sintetinius priedus, nelaisvų, hormonų ir antibiotikų prišertų vištų kiaušinius. Jei tai obuolių pyragas, tai obuoliai yra negyvi ir plastiko skonio, auginami purškiant gyvąją gamtą naikinančius chemikalus. Bet kokie kiti ingredientai yra pramoninės monokultūromis grįstos žemdirbystės, galbūt iš jau genetiškai modifikuotų sėklų. Pyrago kepimo procesas didina atliekas, užterštumą ir išbalansuoja klimatą. Jis yra linijinis ir kertasi su gamtoje pastebimais uždaro ciklo procesais.

Pagal naujojo pyrago receptą viską darytume kitaip. Ekologiški, be GMO, be sintetinių priedų ingredientai, miltai nevalyti, išlaikę savo maistinę vertę ir nebūtinai visada iš kviečių, kad būtų skatinama bioįvairovė žemdirbystėje. Kiaušiniai – ekologiški, sudėti laisvai laikomų vištų. Visi kiti ingredientai užauginti gerbiant gamtą ir laikantis tvarumo principų, sezoniškumo ir dažniausiai vietinės kilmės. Pyrago kepimo procesas yra uždaro ciklo, be atliekų, neteršiant aplinkos, kurioje gyvena žmonės.

Kai kas gali pasakyti, kad ir dabar yra tokių pyragų, tačiau jų kaina nėra prieinama visiems. Tas tiesa, tačiau kodėl kainos skiriasi, nutylima ir mažai kalbama, ką daryti, kad ekologiškas ir be GMO maistas ir apskritai gyvenimo būdas būtų prieinamas visiems. Pramoninė žemdirbystė yra smarkiai subsidijuojama mokesčių mokėtojų pinigais, o jos daroma žala taip pat yra mažinama naudojant viešuosius pinigus. Be subsidijų pramoninis maistas būtų nekonkurencingas. Dirbtinai sukurta konkurencija tarp pramoninio ir ekologiško maisto nėra sąžininga ir naudinga tik pesticidais prekiaujančioms korporacijoms. Ūkininkai yra tarsi narkomanai, pripratę prie nemokamų narkotikų.

Pyragams kepti reikia energijos. Bet ne bet kokios. Atominė ir skalūnai nėra atsakymas dabartiniams darnaus vystymosi iššūkiams. Atvirkščiai, šios technologijos tik prisideda prie problemų gilinimo. Gaminant atominę energiją susidaro didžiulės radioaktyviosios liekanos, o skalūnų dujų naudojimas dėl metano dar labiau išbalansuoja klimatą. Dėl metano nutekėjimo skalūnų dujų išgavimas turi didesnį neigiamą poveikį klimatui nei nafta, anglys ar konvencininės dujos. Todėl šios technologijos priklauso praeičiai ir bet koks joms skiriamas dėmesys yra didžiulis nusikaltimas ateities kartoms. Jos yra nešvarios, neefektyvios, neekonomiškos ir bet kokia jų daroma žala dengiama visuomenės gerovės sąskaita.

Gerovės pyragui kepti pirmiausia reikia pasinaudoti vadinamąja nematoma energija – mums reikia dėti visas pastangas energiją naudoti efektyviau, t. y. su mažesniu kiekiu energijos iškepti daugiau pyragų. Mes taip pat turime užsitikrinti saugų, švarų, ilgalaikį ir ekonomišką energijos tiekimą, ir vienintelis kelias yra vystyti atsinaujinančią energetiką. Kalbos, kad tai per brangu, yra į akis pučiama migla, ją skleidžia taršiosios energijos pramonė, kuri iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti savo dabartines pozicijas, net jei tam reikia didžiulės mokesčių mokėtojų finansinės paramos. Kaip ir maisto pramonė, iškastinio kuro industrija gyvuoja tik mokesčių mokėtojų pagalba, net jei tai nėra naudinga visuomenei. Stiprus lobizmas, mokslinių studijų ignoravimas, manipuliavimas faktais ir skaičiais, negarbingi viešieji ryšiai – senieji dinozaurai padarys viską, kad užkirstų kelią energijos taupymui ir atsinaujinančiųjų šaltinių plėtojimui.

Pyragus kepa žmonės. Vieni žmonės persidirba, kiti neturi galimybės prisidėti, dar kiti nurašomi kaip tinginiai ir išlaikytiniai. Pagarbos sulaukia tik tie, kurie dirba. Jei tu nedirbi - esi visuomenės parazitas. Tiesa, kalba eina tik apie oficialų darbą, už kurį mokami pinigai. Nelabai kas gilinasi į paradoksą, kad galbūt tam tikrais atvejais parazitai yra dirbantys žmonės, be kurių darbo gerovės ne tik nesumažėtų, bet ir atsirastų daugiau. Bėda ta, kad mes to nežinome, nes gerovę vis dar vertiname pagal BVP rodiklį. Žaliojoje ekonomikoje darbo savaitė būtų trumpesnė, nes taip būtų galima mažinti nedarbą, anglies dvideginio emisijas ir suteikti žmonėms galimybę skirti daugiau laiko sau ir savo artimiesiems. Studijos rodo, kad žmonės produktyviai dirba ne ilgiau kaip 4-6 val. per dieną. Ekonomikos istorijoje darbo valandos nuolat mažėjo ir dabar darbo savaitė turėtų trumpėti bent iki 30 val. Nebūtina ir kad visi nuolat dirbtų – normalu daryti kūrybines pauzes, skirti laiko studijoms, gyvenimo ar mokslo tyrinėjimams. Tai sukurtų palankią terpę inovacijoms, žmonės turėtų daugiau laiko kūrybai ir pilietiškai veiklai. Visuomenė dėl tokio sprendimo daug laimėtų.

Iškastinio kuro industrija yra atsakinga už besikeičiantį klimatą ir yra pasiruošusi sudeginti 5 kartus daugiau naftos, anglių ir dujų, nei tai būtų dar sąlyginai kontroliuojama, t. y. vidutinės temperatūros didėjimas neviršytų 2 laipsnių Celsijaus. Kad vis dar galėtume kontroliuoti klimato kaitos pasekmes, ši pramonė turėtų atsisakyti planų iškasti 80 proc. savo rezervų. Mes vis dar galime išvengti blogiausio scenarijaus, nes techniškai šie rezervai yra po žeme, tačiau ekonomiškai jie jau yra įskaičiuoti į akcijų kainas, įmonės skolinasi pinigus, šalys pagal tai prognozuoja savo biudžetus – iškastinio kuro pramonė yra tarsi finansinės sistemos įkaitė, priversta išlaikyti akcijų kainas ir neprarasti savo vertės. Jei tokios įmonės kaip Exxon ar Lukoil dėl klimato atsisakytų naudoti savo rezervus, šių įmonių vertė drastiškai nukristų. Jei visų iškastinio kuro rezervų vertė dabar yra apie 27 trilijonai JAV dolerių, tai nutarus 80 proc. jų palikti po žeme reikštų apie maždaug 20 trilijonų JAV dolerių nurašymą. Skaičiai apytiksliai, bet tai reiškia, kad kaip žmonija mes turime pasirinkti – sveika, žmonėms tinkama gyventi, planeta arba pelninga, nors ir viešais pinigais remiama, iškastinio kuro pramonė. Mes negalime turėti ir to, ir to. Su dabartiniais rezervais pramonė padidins vidutinę pasaulio temperatūrą 6 laipsniais Celsijaus, o tai praktiškai yra žmonijos savižudybė, nes tokiomis sąlygomis išnyktų apie 90 proc. gyvybės formų žemėje. Tuo istorija ir baigtųsi. Neliktų nei kam kepti pyragų, nei su kuo, nei kaip...

Dauguma įtakingų pasaulio politikų žino apie būtinybę spręsti klimato kaitos problemą ir bent viešai pasisako už aktyvius veiksmus. Tačiau praktiškai jie laimina vis naujus ir naujus iškastinio kuro projektus, nesiima veiksmų atsižvelgti į išorinius kaštus ir apmokesdinti CO2, kad rinka gautų tikslesnius kainos signalus. Tai gąsdinančiai panašu į gyvo organizmo ataką prieš patį save. Geros naujienos yra tos, kad vis dar turime gyvą imuninę sistemą, kurią reikia aktyvuoti – tai mūsų pilietinė visuomenė, kuri turėtų nepalikti politikos politikams, o labiau įsitrauktų į politinius sprendimo priėmimo procesus tam, kad užkirstų kelią politikų dvikalbystei, šizofreniškiems sprendimams ir priimtų lemiamus sprendimus dėl žmonijos ateities.

Iš 2014 m. GYVA.LT archyvų

Patys žalieji kartais pripažįsta, kad jų ideologija yra artimesnė tradicinei kairiajai nei dešiniajai politinei krypčiai. Painių asociacijų džiunglėse kairioji ideologija kai kam automatiškai asocijuojasi su komunizmu, raudonomis vėliavomis ir valstybės diktatūra pamirštant, kad tarybinis komunizmas gamtą teršė labiau nei efektyvumo siekiantis kapitalizmas. Kitiems kairioji ideologija automatiškai reiškia per didelį valstybės reguliavimą ir biurokratiją, pamirštant, kad vyriausybės vaidina svarbų vaidmenį kuriant bendras žaidimo taisykles ir užtikrinant viešųjų gėrybių kūrimą, ko pavieniai žmonės ar verslo struktūros nebūtų pajėgios užtikrinti.

Tad į klausimą, kokios spalvos yra žalieji ir kokiai politinei krypčiai jie priklauso, aiškaus atsakymo nėra. Į argumentą, kad kai kurie žalieji priskiria save prie kairiosios politinės krypties, galima pateikti kontrargumentą, kad yra žaliųjų, kurie tiki, kad ekologines problemas geriausiai gali spręsti ne vyriausybės, o rinka, ir todėl jiems patogiau save priskirti politinei dešinei.

Žaliųjų ideologiją ir iniciatyvas gali savintis tiek dešinieji, tiek kairieji. Nes aplinkosaugines problemas reikia spręsti ir valstybei, ir rinkai. Aplinkosaugines problemas tiesiog neatidėliotinai reikia spręsti nemėtant atsakomybės nuo savęs lyg kokios karštos bulvės nė vienai partijai.

Diskusija, kuriai politinei krypčiai priklauso žalieji ir į kokią lentynėlę juos reikėtų padėti, yra beprasmė. Žalieji nepriklauso nei politinei dešinei, nei kairei. Įprastas politinių idėjų skirstymas kategorijomis netinka žaliųjų idėjoms, nes žalieji remiasi visai kita pasaulio matymo ir supratimo matrica. Nuomonių įvairovė tarp žaliųjų yra ne mažesnė nei biologinė įvairovė, kurią jie stengiasi išsaugoti. Dešinieji ir kairieji yra identiški tuo, kad pasisako už ekonominės vertės kūrimą, išreikštą bendruoju vidaus produktu (BVP), nepaisant to, kad jau ne vieną dešimtmetį šis rodiklis yra smarkiai kritikuojamas kaip neteisingas politinis ir ekonominis kompasas. Jis tarsi turėtų rodyti, kad mes judame link gerovės, bet taip ir neaišku, kodėl jos ne tik nepasiekiame, bet su laiku vis tolstame, matydami, kaip nyksta mūsų natūrali aplinka ir didėja socialinė atskirtis.

Dešinieji nuo kairiųjų skiriasi tuo, kad mato kitokį ekonominės vertės padalijimą visuomenei. Jei ekonominė vertė, išreikšta BVP, būtų tarsi iškeptas pyragas, tai kairieji pasisakytų už tolygesnį pyrago padalijimą šeimoje. Turint omenyje, kad mūsų dabartiniame ekonominiame modelyje socialinės atskirties didėjimas yra užprogramuotas, viešosios politikos priemonių naudojimas siekiant švelninti ir glaistyti neigiamas ekonominio augimo pasekmes yra logiškas.

Yra manančių, kad žalieji yra tiesiog kairieji, kurie į savo dienotvarkę įtraukė aplinkosaugą ir stengiasi, kad dalis pyrago būtų skirta aplinkosauginėms problemoms švelninti. Dalis viešosios politikos priemonių tokios ir yra, ir kol veikiame seno ekonomikos modelio rėmuose, sunku būtų ginčytis, kad tai yra netinkama taktika trumpuoju periodu. Tačiau ilgalaikių pokyčių, kurie transformuotų ekonomikos modelį, valstybės finansuojami taršos valymo projektai neužtikrina – reikia sukurti tokį ekonominės vertės kūrimo mechanizmą, kuris neterštų gamtos ir neeikvotų ribotų jos išteklių greičiau, nei jie gali atsinaujinti.

Jei ekonominės vertės kūrimas, išreikštas BVP, yra pyragas, tai žalieji pasisako už kitokį kepamo pyrago receptą. Jei ekonominės vertės kūrimas, išreikštas BVP, yra pyragas, kurio kepimo nekvestionuoja nei dešinieji, nei kairieji, tai žalieji teigia, kad dabar kepamas pyragas yra nesveikas, neskanus, dalis jo prisvyla, miltai ir kiti ingredientai baigiasi, o pyrago dalybos šeimoje nėra sąžiningos, todėl reikia keisti kepamo pyrago receptą ir dalytis pyragu taip, kaip dalytųsi šeima, kurioje visi vieni kitais rūpinasi, o ne konkuruoja tarsi džiunglių gyventojai.

Dešinieji, kurie teigia neva atstovaujantys verslo ir ekonomikos interesams, nes būtent verslas ir kuria ekonominę vertę, ir kurie oponuoja žaliųjų perspėjimams, kad reikia saugoti gamtą ir reformuoti ekonominę sistemą, šaudo sau į kojas. Pirma, ekonominė vertė nėra vien pinigai ir mums reikia praplėsti kapitalo sąvoką įtraukiant gamtą ir žmones. Antra, verslas neturi ateities klimato kaitos ir kitų ekologinių problemų išderintame ir skurdo pažeistame pasaulyje. Dabartinė verslo formulė panaši į vėžio ląstelę, kuri maitinasi sveikomis ląstelėmis, tačiau jų nebelikus pradeda naikinti pati save. Kai kam tai gali skambėti kaip paradoksas, tačiau žalieji yra geresni verslo interesų atstovai politikoje nei dešinieji, nes siekia tvarios ekonominės gerovės naikinant vėžines ląsteles ir stiprinant imuninę ekonomikos sistemą, kad ji būtų atspari parazitinėms struktūroms, niokojančioms gamtą ir silpninančioms šeimas ir bendruomenes.

Kairieji, kurie teigia neva atstovaujantys darbo žmonių interesams, tačiau ignoruoja opias aplinkosaugines problemas ir neigia būtinybę keisti neskanaus ir nesveiko pyrago receptą, taip pat nėra geriausi žmonių interesų atstovai. Tam tikra prasme jie yra puikūs dešiniųjų partneriai, nes sukuria politinio pasirinkimo iliuziją ir bet kokį visuomenės nepasitenkinimą numalšina didesniu neskanaus ir nesveiko pyrago kąsniu.

Dešinieji daugiausia dėmesio skiria korporacijų interesams ir valstybę naudoja kaip įrankį korporacijų galiai stiprinti, o kairiesiems atrodo svarbiau suteikti daugiau galios valstybės aparatui, kartais net pateisinant pernelyg didelį valstybės kišimąsi į privatų žmonių gyvenimą. Šeimos ir bendruomenių interesai lieka nuošaly. O juk būtent šeima Lietuvoje visada buvo pagrindinė šalies ląstelė, kurios stiprybė padėdavo išsaugoti dvasinę tapatybę, kalbą, bendruomeniškumą ir valstybingumą, atlaikyti istorinius sukrėtimus ir ekonominius sunkumus. Šeima – tai ne tik artimiausi žmonės, padedantys vieni kitiems, bet ir platesnė bendruomenė, o ir visa Lietuva yra tarsi viena didelė šeima, nes nesame didelė tauta, kuriai būdingi dideli regioniniai skirtumai, tad ir mūsų ekonomika turi būti pagrįsta vienas kitu rūpinimosi principu tarsi šeimoje.

Jei šeima turėtų spalvą, tai ir būtų žaliųjų spalva. Bet šeima spalvos neturi. Tačiau šeima yra ta vieta, kurioje kepami skanūs pyragai, kuriais dalijasi prie vieno stalo, atriekiant kiekvienam ne pagal tai, kuris stipresnis ir turi daugiau įtakos, o užtikrinant, kad niekas neliktų alkanas arba nepersivalgytų iki nutukimo.

Iš 2014 m. GYVA.LT archyvų

Studijai vadovavo Joseph E. Stiglitz, ekonomikos profesorius, buvęs Pasaulio Banko vyriausiasis ekonomistas, laisvos rinkos fundamentalizmo kritikas ir „trečio kelio“ ekonomikos filosofijos šalininkas, 2001 metais įvertintas Nobelio apdovanojimu ekonomikos srityje.

2009 m. rugsėjo mėn. studijos rengėjai pristatė ataskaitą, kurioje teigiama, jog šiuo metu pasaulį ištikusi krizė smogė netikėtai, nes mes neturėjome teisingo statistinio rodiklio, kuris būtų parodęs artėjančio nuosmukio ženklus. BVP mums rodė iškreiptą realybę ir „miražinį“ ekonominį augimą. BVP rodiklis verčia politikus rinktis tarp ekonominio augimo skatinimo ir aplinkosaugos, nes BVP rodiklis neatspindi aplinkos kokybės. BVP rodiklis taip pat neparodo socialinės nelygybės – BVP gali augti net jei daugumos žmonių pajamos krenta. Taip pat BVP neatspindi visuomenės gerovės ir gyvenimo kokybės. Geresnis visuomenės vystymosi rodiklis reikalingas, kad įvertintume priimamus viešosios politikos sprendimus. Dabar politikai, kurie ieško kelių iš ekonominės krizės, yra kaip pilotai, kurie bando skraidinti lėktuvą neturėdami patikimo kompaso.

Ataskaitos rengėjai teigia, jog keičiant politinį kursą svarbu akcentuoti perėjimą nuo „į gamybą orientuotos“ matavimo sistemos į „į gerovę orientuotos“ matavimo sistemos. Pasak ataskaitos rengėjų, gerovė yra multidimensinė ir apima tokias sritis kaip materialinė gerovė (pajamos, vartojimas ir turtas), sveikata, išsilavinimas, asmeninė veikla, įskaitant ir darbą, pilietinis aktyvumas, socialiniai ryšiai ir bendravimas, aplinkos kokybė ir saugumo jausmas. Visos šios dimensijos sudaro žmonių gerovę, tačiau daug jų neatsispindi BVP rodiklyje.

Ataskaitoje aiškiai atskiriamos sąvokos „dabartinė gerovė“ ir dabartinės gerovės „tvarumas“, nes neaišku, kiek ilgai dabartinė gerovė gali tęstis dabartinio ekonominio modelio rėmuose. Klimato kaitos ekspertai perspėja, jog nesiėmus radikalių kovos su klimato kaita priemonių mums liko mažiau nei 100 mėn. iki drastiškų klimatos kaitos padarinių pasireiškimo. Pasak ataskaitos rengėjų, Vyriausybės vaidina svarbų vaidmenį šiuolaikinėje ekonomikoje suteikdamos įvairias viešas gėrybes, tokias kaip saugumas, sveikatos apsauga ir švietimas. Kadangi visuomenės gerovė ir darnus vystymąsis yra kolektyvinio pobūdžio viešoji gėrybė, Vyriausybėms tenka svarbus telkiančio pobūdžio vaidmuo išvairuoti visuomenes iš šiuo metu žmoniją ištikusios krizės.

2009 m. rugsėjo 8 d. Europos Komisija išplatino pranešimą, jog ruošiasi papildyti BVP rodiklį papildomais aplinkos kokybės ir socialinės nelygybės indeksais, nes BVP atspindi net tas ekonomines veiklas, kurios niokoja gamtą ir daro žalą visuomenei ir neparodo, kaip paskirstomas šalies turtas. Komisija ruošiasi parengti indeksą, kuris atspindėtų klimato kaitą, bioįvairovė, oro užterštumą, vandens naudojimą ir atliekas, taip pat informaciją apie socialinę nelygybę.

Himalajų karalystė Butanas jau naudoja „Bendros nacionalinės laimės“ indeksą“, o tokie indeksai kaip ekologinis pėdsakas (angl. ecological footprint) rodo, jog jei visi pasaulio žmonės gyventų kaip vidutinis amerikietis, mums reiktų 5 tokių planetų kaip Žemė, kad būtų palaikomas toks gyvenimo lygis. Gyvosios planetos rodiklis matuoja Žemės bioįvairovės lygį. Nuo 1970 m. Gyvosios planetos (angl. Living planet) indeksas nukrito 30 proc. ir parodo, jos žmonija naudoja natūralius gamtos išteklius beprecedentiniu greičiu. Darnios ekonominės gerovės indeksas (angl. Index of Sustainable Economic Welfare) rodo, jog nuo 1970 m. Vakarų valstybėse auganti ekonomika pradėjo bloginti žmonių gyvenimo kokybę.

Šaltiniai:

Išsami ataskaita „Report by the Commission on the Measurement of Economic Performance and Social Progress“

Europos Komisijos pranešimas apie BVP alternatyvas

Iš 2009 m. GYVA.LT archyvų

Subscribe now

Tačiau tai nebūtinai gali būti tiesa. Abstraktus kalbėjimas yra tarsi psichologinė migla. Mūsų pareiga yra paklausti politikų, o kas konkrečiai „auga“. Pirmiausia ši pareiga krenta ant žurnalistų pečių, nes jie yra atsakingi už realybės komunikavimą plačiąjai visuomenei.

„Augimas“ šiame kontekste gali reikšti bet ką. Augti gali atliekos. Išlaidos sveikatai. Auga mašinų kamščiai, įsiskolinimai, užterštumas ir stresas. Ekonomika turėtų pagerinti žmonių gyvenimo kokybę, tačiau dabartinė ekonominė sistema neatlieka šios funkcijos. Paprastai tariant BVP augimas reiškia, jog yra išleidžiama daugiau pinigų. Nesvarbu kam. Kad ir karui, kuriame žūsta žmonės. Tokiu atveju yra amoralu ir nehumaniška pateikti BVP augimą kaip teigiamą dalyką. BVP rodiklis yra kritikuojamas dėl to, kad jame yra įtraukiami neigiami dalykai, jei tik jie neša pinigus, ir nėra įtraukiami teigiami dalykai, jei jie neneša pinigų.

Vienoje taip vadinamoje atsilikusioje šalyje, iškeldinant daugybę vietinių žmonių nuo žemės ir paliekant juos be pragyvenimo šaltinio, vienas vystymo ekspertas, paklaustas, ką jis galvoja apie tai, kad šie žmonės bus priversti keliauti į miestus ir tenai valkatauti, atsakė: „man nesvarbu, jei tik tai reiškia daugiau Progreso“. Tame žemės lopinėlyje turėjo steigtis tarptautinių finansinių institucijų palaikomas stambus mechanizuotas ūkis, kuriame paprastai intensyviai augina monokultūras eksporto rinkoms. O gauti pinigai nebūna skirti pamaitinti nuo žemės nuvytus dabar badaujančius žmones. Tai ir buvo taip vadinamas Progresas, dėl kurio verta buvo aukoti bioįvairovę, tradicinius ūkius, vietines bendruomenes ir jų gerovę. Šis ūkis jau galėjo prisidėti prie šalies BVP augimo, kai tuo tarpu tradiciškai gyvenantys žmonės nepateko į šalies „apskaitos sistemą“.

Panašūs reiškiniai vyksta beveik visame pasaulyje. Jei pažanga būtų matuojama kitaip, tai nebūtų skatinamas toks trumparegiškas vystymosi modelis, kuomet yra ignoruojami paprasti žmonės ir natūrali aplinka, o kitokios nei vakarietiškos-vartotojiškos kultūros traktuojamos kaip „atsilikusios“.

Sąvokos „išsivysčiusi“, „besivystanti“ ar „atsilikusi“ turint omenyje atskiras šalis ar regionus yra reliatyvios. Pirmą kartą plėtros koncepciją suformulavo JAV Prezidentas H. Trumanas ir nurodė pramoninį augimą kaip siekiamybę bei prilygino tai visos šalies sėkmės rodikliu. Nuo to laiko „plėtros“ virusas paplito po visą pasaulį. Ilgus amžius gyvavusios kultūros akimirksniu tapo „atsilikusiomis“, jei nevystė pramonės ir neskatino ekonominio augimo pagal Vakarų „gerovės“ modelį, kuris yra grindžiamas BVP augimu.

Tuo tarpu ekonominiai plėtrai Vakaruose impulsą davė kolonijinė politika. Už „plastmasinius niekučius“ gauti brangūs ištekliai ir prievarta pasiimta nemokama vergų darbo jėga sudarė palankias sąlygas ekonominiam suklestėjimui. Tai dabartinių ekonominių pasiekimų pamatas. Nors ir bandoma užglaistyti šią istorinę neteisybę, tačiau užsimezgė intensyvūs debatai dėl III pasaulio finansinės skolos - kas kam ištikro yra skolingi? Pagal tarptautinių finansinių institucijų schemas, III pasaulio šalys yra skolingos Vakarų šalims už suteiktas paskolas plius palūkanos. Tačiau jei Vakarų šalys įvertintų nesąžiningai gautus išteklius ir vergų darbo jėgą, dar neaišku kas kam būtų skolingas. Tai yra užmiršta istorinė skola.

Kita skola yra visai nauja, bent jau konceptualiai. Ekologinė skola. Vakarų šalių ekonominis augimas yra tiesiogiai susietas su naftos naudojimu. Nafta yra dabartinės ekonomikos kraujas. Būtent naftos naudojimas davė stiprų impulsą pramonės vystymuisi. Labiausiai „išsivysčiusios“ šalys naudoja daugiausia naftos. Tačiau naftos naudojimas daro ekologinę žalą, kuri nepaiso sienų. Teršiamas yra visas pasaulis. Ar Vakarų šalys neturėtų kompensuoti III pasaulio šalims padarytos ekologinės žalos? Ar reikia aklai eksportuoti vakarų ekonominį modelį po visą pasaulį, kai tampa aišku, jog toks modelis nėra naudingas socialine ir ekologine prasme?

Tarptautinė vystymosi politika nėra teisinga ir sąžininga žmogaus teisių ir aplinkosaugos atžvilgiais, nors ir labai manieringa, diplomatiška ir pilna žmonių su garsių pasaulinio lygio universitetų diplomais. Žmonių, užprogramuotų mąstyti ir elgtis šabloniškai; gerai žinančių, kas yra BVP, kaip jis skaičiuojamas, ir pasaulio šalių išsivystymo lygį matuojančių pagal BVP augimą.

Aklai siekdami ekonominio augimo, mes niokojame savo egzistencijos pagrindus. Nežinomas Amerikos indėnas yra pasakęs: „kai pasaulyje neliks nė vieno medžio, nė vienos švarios upės ir nė vienos žuvies, tuomet žmogus supras, kad pinigai yra nevalgomi“. JAV Prezidentas Robertas Kenedis yra pasakęs, jog BVP pasako viską apie šalį, išskyrus apie tai, dėl ko mes galime didžiuotis.

Nei viena politinė idealogija, ar tai būtų kairė, dešinė ar centro, neatsižvelgia į BVP rodiklio problematiškumą. Jei mes neturėsime teisingo vystymosi rodiklio, mes niekada negalėsime pasakyti, ar einame teisinga kryptimi. Alternatyvų BVP kaip pažangos rodikliui yra, diskusijos vyksta, pokyčiai mezgasi, nes tampa akivaizdu, kad ekonominis augimas išreikštas BVP yra mitas. Pavojingas mitas. Subyrantis į šipulius bent kiek atidžiau ir kritiškiau tą mitą paanalizavus.

Iš 2006 m. GYVA.LT archyvų / Atgimimas Nr. 23

Subscribe now