Turbūt kaip ir daug kam Lietuvoje, prezidento Gitano Nausėdos reveransai komunistinei Kinijai ir man kelia nuostabą. Neminint net visų vertybinių skirtumų, atrodo kaip du kart du aišku, kad Kinija yra pagrindinė Rusijos karo Ukrainoje įgalintoja, tad turėtume net džiaugtis, kad neturime savo šalyje jų ambasados, kurios iš žvalgybinių ataskaitų žinom, kad veikia kaip kinų šnipų centrai, o ne verkti ir kažką suokti apie “diplomatinių santykių normalizavimą”.
Stebint besirutuliojantį Lietuvos užsienio politikos faux pas dėl įdomių istorinių įvykių eigoje išlikusios demokratiškos Kinijos dabar žinomos kaip Taivanas atstovybės, neapleido jausmas, kad galbūt veikia kokios nors povandeninės srovės, kurias atsisako viešai įvardinti mūsų politikai. Vien Igno Vėgėlės išsisukinėjimai pasidalinti su visuomene kas buvo aptarta susitikimo su kinų delegacija metu yra itin iškalbingi.
Bebandant atrasti sau kokius nors paaiškinimus, akis užkliuvo už lapkričio 5 d. Hong Kongo žiniasklaidoje publikuoto interviu su Vilniuje įsikūrusio femtosekundinių lazerių gamintojo bendrovės “Litilit” vadovu Nikolajum Gavrilinu. Minima žiniasklaidos priemonė South China Morning Post priklauso garsiajai Kinijos milžinei “Alibaba”, kuri, nors privati, yra kontroliuojama kinų komunistinės vyriausybės. Straipsnyje plačiai nušviečiamas tiek geopolitinis kontekstas, tiek ką tik spalio mėn. atidaryta nauja įmonės gamykla, gaminanti femtosekundinius lazerius, kurie yra būtini pažangiam lustų pakavimui (pvz., gręžiant mikroskopines skyles stiklo pagrinduose) ir optinėms jungtims dirbtinio intelekto (DI) duomenų centruose.
Tad man iškilo klausimas, ar pasaulinis JAV ir Kinijos konfliktas dėl DI bei puslaidininkių tiekimo grandinių jau pasiekė ir Lietuvą? Nors Lietuva pati negamina lustų kaip dabar kiek kitokių skandalų krečiama „Nvidia“, mūsų aukštųjų technologijų pramonė – ypač lazerių sektorius – yra kritiškai svarbi grandis, be kurios neįmanoma naujos kartos mikroschemų gamyba.
2026 m. spalį „Litilit“ Vilniuje atidaryta nauja 6 mln. eurų vertės gamykla gali pagaminti iki 3 000 lazerių per metus – tai sudaro beveik trečdalį visos pasaulinės rinkos. Kadangi JAV blokuoja moderniausios litografijos įrangos tiekimą Pekinui, Kinijos gamintojai bando tai kompensuoti pažangiu lustų pakavimu. Tam jiems labai reikia patikimų vakarietiškų ir lietuviškų lazerių, nes kinų analogai vis dar atsilieka kokybe ir ilgaamžiškumu.
Nors Europos Sąjungos taisyklės nedraudžia eksportuoti daugumos komercinių lazerių į Kiniją, didžiausia kliūtis yra Pekino atsakomosios priemonės dėl 2021 m. Vilniuje atidarytos Taivano atstovybės. 2026 m. liepą Kinija į savo eksporto kontrolės sąrašą jau įtraukė kitą Lietuvos lazerių milžinę „Ekspla“.
Įdomu tai, kad 2022 m. Taivano fondas „Taiwania Capital“ į „Litilit“ plėtrą investavo 3,5 mln. eurų, o 2026 m. pavasarį valstybinis bankas ILTE suteikė 8 mln. eurų paskolą. Tačiau atidarius naują gamyklą, bendrovės vadovas Nikolajus Gavrilinas interviu kinų leidiniui diplomatines įtampas pavadino tiesiog „politiniu pozavimu“ (political posturing) ir, kad “tiekimo grandinės realijos” (supply chain realities) tai gali padėti nugalėti. Ar tai skamba kaip signalas Pekinui, kad verslas nori dirbti pragmatiškai ir išvengti „Ekspla“ likimo, nors pati “Ekspla” minėjo, kad kinų blokavimas jų veiklai ženklios žalos nepadarė, spręskite patys. Dar man interviu užkliuvo keistas simbolinis “galvos linktelėjimas” Maskvai teigiant, kad lazerių industrija Lietuvoje išsivystė su Maskvos pagalba. Neaišku, ar taip leidiniui teigė pats N. Gavrilinas, ar tiesiog Kinija mus vis dar traktuoja kaip Rusijos imperijos provinciją, bet Lietuvos prezidento darbas turėtų būti taisyti tokias neteisingas interpretacijas apie modernią Lietuvą ir jos vietą Europos Sąjungoje.
Aš nežinau kam ko reikia labiau, kas turi “daugiau kortų” ar geriau moka jomis žaisti, bet pasidarė įdomu ar komerciniai lietuviškų lazerių interesai paaiškintų mūsų prezidento rodomą norą atnaujinti diplomatinius santykius su Kinija? Negaliu į tai atsakyti užtikrintai, tam reiktų išsamaus tiriamosios žurnalistikos darbo.
Primenu, kad 2026 m. rugsėjį Lietuvos užsienio ryšių ministerija slapta pasiūlė Taivanui pakeisti atstovybės Vilniuje pavadinimą. Iš viešai jau disponuojamos informacijos žinoma, kad Taivanas atsisakė tai padaryti. 2026 m. lapkritį Vilniuje apsilankė Kinijos užsienio ryšių ministerijos delegacija. Nors oficialūs susitikimai vyko už uždarų durų, kinų diplomatai Seime susitiko su kontraversiškų parlamentarų grupe ir tai sukėlė stiprias visuomenės reakcijas dėl Lietuvos nuolaidžiavimo autoritariniam režimui.
Ekonomikos ir inovacijų ministras Edvinas Grikšas dalyvavo spalio mėn. vykusiame „Litilit“ gamyklos atidaryme, o jo vadovaujama ministerija tą patį mėnesį paskelbė išvadą, kad posūkis į Taivaną neatnešė lauktos ekonominės naudos. Nors tiesioginio lobizmo ženklų nepastebėjau, verslo poreikis neapsunkinti sau priėjimo prie visų Azijos rinkų gan akivaizdžiai sutampa su prezidento ir dabartinių valdančiųjų noru užbaigti penkerius metus trukusią diplomatinę Kinijos blokadą prieš 2027 m. Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai. Bet ar tai teisinga kryptis po to, kai Gabrieliaus Landsbergio politika autokratinės Kinijos atžvilgiu suteikė Lietuvai tiek žinomumo pasaulyje, kiek už jokius marketingo pinigus nenupirksi? Ar galime sau leisti tūpčioti prieš autokratinius režimus vardan komercinių interesų? Ar demokratinių vertybių laikymasis tėra “politinis pozavimas” kaip įgelia mums kinų spauda?
Ar mūsų technologijų bendrovės atsidūrė tarp Taivano kapitalo, vakarietiškų tiekimo grandinių ir Kinijos rinkos traukos, o šis ekonominis spaudimas tampa vienu iš veiksnių, keičiančių Lietuvos užsienio politikos kryptį? Nepanašu, kad bendros Lietuvos lazerių industrijos labai gąsdina Kinijos draudimai, ir ji puikiai gyvuoja bendradarbiaudama su Taivanu, tad kyla klausimas, jei šioje mano hipotezėje yra tiesos, ar valdžioje esantys Lietuvos politikai teisingai “perskaito” rinkos informaciją ir neaukoja demokratinių principų net nesant ženkliai komercinei naudai?