Atsakinga žiniasklaida kaip deguonis demokratijai

Arba kokia yra žurnalistų atsakomybė informacinio karo kontekste

LRT viešas paskelbimas laikytis atsakingos redakcinės politikos ir nesuteikti tiesioginio eterio oficialiai teismų pripažintam neapykantos ir dezinformacijos skleidėjui, pasižyminčiam antivalstybine veikla, nesulaukė vienareikšmiško pačių LRT žurnalistų palaikymo ir buvo po kelių valandų atšauktas.

Po sprendimo atšaukimo diskusijoms pasisukus apie tai, ar tai buvo klaidingas žingsnis ar ne, ir įsisiūbavus net iki premjerės politiškai sau pačiai žalingų kalbų apie LRT vadovės atsistatydinimą, noriu pakviesti nepamesti diskusijos ašies ir labiau akcentuoti klausimą – kas yra atsakinga žiniasklaida ir kokia žurnalistų atsakomybė informacinio karo kontekste?

Sprendimą priėmiau pozityviai, nes man asmeniškai nekėlė pasitikėjimo matyti kaip minimas antivalstybinis populistas gauna tiek daug nekritiško eterio. Nusivyliau, kai sprendimas buvo atšauktas, bet suprantu, kad reikėjo visų LRT žurnalistų sutarimo šiuo klausimu.

Įdomu tik suprasti kodėl, kuomet kai Lietuvos įstatymai draudžia skleisti neapykantą ir dezinformaciją, kai kurie žurnalistai gali galvoti, kad suteikdami etatiniam melo skleidėjui eterio, nekenkia savo pačių reputacijai ir kuriamų laidų populiarumui. Galiausiai, ar patys netampa populizmo sąjungininkais ir neneša dalies atsakomybės už visas su tuo susijusias pasekmes? Pagal atsakingo verslo koncepciją, įstatymų laikymasis yra visiškas minimumas, nes tai mūsų teisinės valstybės pamatas.

Vėl pamačiusi populisto veidą LRT forume – iš karto atsijungiau ir velniop pasiunčiau ne tik jį, bet ir visą forumą – neišklausiau daugybės protingų valstybiškai mąstančių politikų ir kitų laidos dalyvių – jie buvo užgožti mūsų garsiojo populisto ir jų balsai susilpninti. Ar to siekia visuomeninis transliuotojas? Nesu, be abejo, statistiškai reprezentatyvus skaičius klausytojų, bet atvejis prie atvejo, lašas prie lašo, ir galbūt ir susidaro kritinis skaičius, kurio LRT tiesioginių laidų rengėjai negalėtų ignoruoti. Negalėtų ignoruoti ir jei kiti tiesioginio eterio dalyviai kolektyviai atsisakytų dalyvautų laidose, kuriose eterio laiką jiems reiktų dalintis su valstybei pavojingais populistais.

Neturiu jokių problemų girdėti kitokią nuomonę, esu atvira argumentams ir esu pasiruošusi keisti savo išankstines nuomones, bet neapykantos ir klaidingų faktų skleidimas, tuo labiau sąmoningas antivalstybinis veikimas, nėra kitokia nuomonė. Laikau tai toksinėmis žiniomis nuodijančiomis mūsų sąmonę ir iškreipiančiomis kolektyvinį realybės vertinimą. Tuo labiau, kad visas tas teatras galbūt generuojamas tik kaip uždanga, skirta nukreipti dėmesį nuo visai kitų, opesnių bet mažiau populiarumo, sulaukiančių, temų.

Mano manymu, žurnalistų atsakomybė yra dėti visas pastangas minimizuoti toksinių žinių patekimą į eterį. Pandemijos metu toksinės žinios tiesiogine ta žodžio prasme didino žmonių mirtingumą, informacinio karo kontekste – kenkia šalies pilietinio atsparumo ir atgrasymo politikai. Trumpai kalbant - per daug pastatyta ant kortos.

Be abejo, tai neturėtų būti taikoma vienam asmeniui, o tapti bendra praktika, taikoma bet kam kas ginklu paverčia neapykantą ir dezinformaciją informaciniame kare. Tai, kad LRT Tarybos pirmininkas ir premjerė net po sprendimo atšaukimo psichologiškai šantažavo LRT vadovę atsistatydinti tik parodo kaip šie asmenys išmano Lietuvos įstatymus, visuomeninio transliuotojo valdyseną, informacinio karo kontekstą ir kaip desperatiškai jiems yra politiškai nepatogi dabartinė LRT vadovybė, kuomet visos pastangos turėtų būti nukreiptos didinti visuomeninio transliuotojo politinį nepriklausomumą.

Mintimis vis grįžtu prie Naujosios Zelandijos žurnalistės Tova O‘Brien itin daug tarptautinio dėmesio sulaukusio interviu su rinkimų metu mirtinai pavojingą dezinformaciją skleidusiu vietiniu politiku, kurį žurnalistė sustabdė tiesioginiame eteryje jam pradėjus skleisti faktiškai klaidingą informaciją apie pandemiją. Vėliau ji pasakojo, kad nežinojo, kad teks būtent iš šio politiko imti interviu, nes jis į tiesioginį eterį buvo pakviestas paskutinę minutę atkritus iš anksto suplanuotam pašnekovui, ir kad, jei būtų turėjusi galimybę, ji būtų atsisakiusi su juo kalbėtis.

Eteris yra ribotas išteklius. Mūsų dėmesys yra ribotas išteklius. Dėmesio ekonomikoje tai tampa svarbiausiu eksploatuojamu ištekliu. Jei eterį suteiksim populistams, jo mažiau liks švariam tiksliniam edukaciniam turiniui. Suprantu, kad siekiant populiarumo ir aukštesnių reitingų žurnalistai renkasi skandalingesnes temas ir kviečiasi aštresnius liežuvius turinčius pašnekovus, bet jei riba peržengiama į neapykantos ir dezinformacijos laukus, tai labiau primena sandorio su velniu principą – dabar gausi populiarumą, o susimokėti reikės vėliau ir susimokėti itin skaudžiai. Manau net nereikia pirštais rodyti konkrečių pavyzdžių – jie skausmingai akivaizdūs geopolitiškai byrančiame pasaulyje.

Komercinė žiniasklaida galbūt turi mažiau prabangos eksperimentuoti su atsakingu edukaciniu turiniu. Visuomeninio transliuotojo misija visai kitokia. Ji ne tik gali sau leisti tokią prabangą, bet tai yra tiesioginė pareiga ir atsakomybė. Daugiau faktų tikrinimo, daugiau tiriamosios žurnalistikos, daugiau kontekstą padedančio suprasti turinio, daugiau dezinformacijos demaskavimo, daugiau lėto - apibendrinančio ir analizuojančio – turinio nei greitų žinių, kuriomis žiniasklaida užbombarduojama turbūt sąmoningai, kad nespėtų patikrinti faktų, nespėtų apmąstyti, reflektuoti ir įvilkti į kontekstą.

Daug žinių dabar yra neprieinama visiems. Nors suprantu kiekvienos privačios žiniasklaidos priemonės siekį išsilaikyti mažinant priklausomybę nuo reklamos užsakovų, dėl to kenčia pilietinės visuomenės branda ir didėja informacinė atskirtis, tiesiogiai maitinanti populistus. Tik visuomeninis transliuotojas gali užtikrinti turinio prieinamumą visiems. Tad bet kokios trolinės kalbos apie visuomeninio transliuotojo nereikalingumą yra neatsakingos ir pavojingos, nukreiptos tiesiogiai prieš pilietinę visuomenę ir dabar gyvybiškai svarbų jos stiprėjimą.

Atsakingos žiniasklaidos vaidmuo informacinio karo metu tampa vis aktualesnis. Kaip įgyti daugiau atsparumo dezinformacijai, kuri neša į pavojingus vandenis su neaiškioms povandeninėms srovėm galinčioms sunešioti net itin gerus plaukikus? Tas povandenines sroves aš įvardinu sau kaip babilonas-berlynas pasiskolinant populiaraus vokiečių TV serialo pavadinimą apie priešhitlerinę Vokietiją, kuomet fašizmas dar tik mezgėsi šešėliuose ir pogrindžiuose. Man tai terminas apibūdinantis intensyvėjančias socialines sroves kur ne viskas yra taip kaip atrodo, kur aiškų matymą iškreipia skirtingų lygių dezinformacija, melagingi faktai ir demagogija.

Kai, atrodė, jog geopolitinio nerimo užtenka vien dėl grėsmės iš Rytų, kitoje Atlanto pusėje prasidėjo nauji įprastą pasaulio tvarką destabilizuojantys politiniai procesai, tiesiogiai keliantys grėsmę liberaliajai demokratijai. Jei liberalioji demokratija pasaulyje būtų prilyginama deguoniui, galima būtų pasakyti, kad kvėpuoti pasidarė sudėtingiau, nes sumažėjo deguonies. Nepaisant to, ir nepaisant tam tikrų išimčių, Europa atrodė kaip vieta, kur kvėpuoti dar galima, kvėpuoti dar atrodė galima ir Lietuvoje. Taip jautėsi iki šios Vyriausybės. Kultūros protestas ir žurnalistų pilietinis pasipriešinimas visuomeninio transliuotojo uzurpacijai suveikė kaip Sengirė generuodama taip trūkstamo pilietinio deguonies, tad linkiu žurnalistams ir toliau stipriai laikyti frontą saugant visuomeninį eterį nuo populistinių viešojo diskurso teršėjų.