Dar vienas protestas ar naujas lapas Lietuvos istorijoje?

Pastebėjimai apie kultūros sektoriaus atstovų griežtą „Ne“ niemano trojininkams Kultūros ministerijos vadovybėje

Stebint iš šalies ir iš toli kiekvieną rytą prie kavos su euforišku jauduliu rankiojantis padrikas žinias, reportažus ir naujienas ir tik morališkai jaučiantis dabar Lietuvoje vykstančio kultūros protesto dalimi, nori nenori kyla labai paprastas klausimas – ar tai tik dar vienas protestas, kokių nepriklausomoje Lietuvoje buvo jau ne vienas, ar verčiamas naujas lapas Lietuvos istorijoje?

Gal ir per anksti bandyti atsakyti į šį klausimą užtikrintai, tačiau refleksijos veiksme nors ir iššūkis bet dėmesio vertas protinis pratimas. Tad klausimas – ar galima lyginti dabartinį kultūros protestą su Sąjūdžiu, ir kaip neprarasti kūrybinio impulso priimant tolimesnius lemtingus istorinius sprendimus Lietuvos kaip šalies naudai neskirstant jos piliečių pagal jokius poliarizuojančius kriterijus geopolitinių lūžių ir besikeičiančios pasaulio tvarkos kontekste?

Jei Sąjūdį traktuosime kaip vienijantį protestą prieš ilgus metus trukusią okupaciją, kurio dėka iškovojome Nepriklausomybę tai, mano matymu, kultūros protestas, garsiai ir aiškiai įvardindamas Nemuno aušrininkus kaip Trojos arklį (dėl to naudoju terminą niemano trojininkai), tiesiogiai tęsia Sąjūdžio tradiciją duodamas impulsą visai šaliai apsaugoti tai, ką tuomet iškovojame.

Galime, be abejo, į tai žiūrėti kaip į du skirtingus įvykius, bet man atrodo, tai yra vienas ir tas pats laike gyvenantis reiškinys įsišaknijęs elementariame žmogiškame troškime gyventi laisvai ir oriai, neleidžiant niekam lipti sau ant galvų ir griauti tavo kūrybos vaisius. Yra civilizacijos, kurios kuria ir yra destruktyvios jėgos, kurios be jokių aiškių priežasčių siekia tik griauti ir niokoti.

Karo Ukrainoje kontekste vis dažniau mintimis grįžtu ir bandau įsijausti kokiomis mintimis vedamas pačiais paskutiniaisiais II-ojo pasaulinio karo metais į Lietuvos rezistencijos kovą įsijungė tuomet dar visiškai vaikas nė dvidešimties neturintis mano senelis. Kokia informacija jis rėmėsi, kad kovoti verta, kai dabar jau retrospektyviai žinome, kad žadėta užsienio pagalba iki mūsų taip ir neatėjo, fizinė kova pralaimėta, ginklai sudėti ir visą Lietuvą buvo persmelkęs dvigubų agentų, išdavikų ir kolaborantų tinklas, kurį sudarė tiek piktybiniai elementai, tiek bejėgiai jau rankas nuleidę kovotojai, siekiantys tiesiog išlikti?

Esu pagalvojus, kad gal geriau būtų buvę jei jis būtų pasirinkęs kitokį pasipriešinimo kelią, ne tokį atvirą ir rizikingą. Tuomet mano mama būtų turėjusi tėtį, o aš visus linksminantį senelį, bet dabar suprantu, kad jo palikimas toks pat tikras kaip kad būtų buvęs jo gyvas tiesioginis buvimas. Jis yra dalis to laike gyvenančio nemaraus ir niekada nenutrūkstančio tik kartais pasislepiančio reiškinio iš gilumų staugiančio tarsi koks Gedimino sapnų geležinis vilkas apie tą kartais saldžią, o kartais sumišusią su prakaitu ir krauju laisvę, už kurią nuolat reikėjo ir vis dar reikia kovoti.

Girdėjau savo senelio ir visų laisvės kovotojų balsus Sąjūdyje, girdžiu juos dabar ir kultūros proteste išsiliejančius iš vien tik siaurų kultūros sektoriaus rėmų ir purslojančius visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Jei šį protestą traktuotume tik kaip kultūros darbuotojų profesinį protestą prieš niemano trojininkus Kultūros ministerijos vadovybėje, tuomet taip, tai būtų tik dar vienas įprastas demokratinis protestas demokratiškoje Lietuvoje.

Vis tik tai nėra įprastas kitokią nuomonę siekiantis atstovauti balsas nuomonių pliuralizmo kontekste kuomet įprasta yra ieškoti kompromisų ar kūrybinių inovatyvių sprendimų. Tai pavojaus varpais skambinantis balsas perspėjantis visus apie per ilgai Lietuvoje toleruotą Trojos arklį, sukonstruotą su priešiškai nusiteikusios jėgos įtaka, siekiančios ne įnešti dar vieną kitokią nuomonę, bet visiškai užgniaužti nuomonių įvairovės raišką. Tokio protesto dar iki šiol nebuvo. Taip į platesnius vandenis išplaukęs ir vis besiplečiantis sujudimas tampa gynybinis, siekiantis kiek įmanoma anksčiau užkirsti kelią į nelaisvę referuojant į JAV istoriko Timothy Snyder mintis pateiktas jo knygoje „Kelias į nelaisvę: Rusija, Europa ir Amerika“. Taip užgimsta noras geriau artikuliuoti kultūrinės karybos konceptą, kurį galima aptikti praeityje ir tuo remiantis vystyti pritaikant šiam laikmečiui.

Nors Amerikos hipiai ir protestavo prieš JAV vykdomus karus, bet protestuoti šalies viduje jie galėjo tik todėl, kad jų demokratiją saugojo stipriausia pasaulio kariuomenė. Dažnai taikos metu prieš pastatant kultūrą su karyba kaip viena kitos priešiškus polius, karo Ukrainoje ir išaugusios grėsmės metu matome, kad šios skirtingos jėgos viena su kita yra tampriai susijusios ir veikia papildydamos viena kitą. Kultūros protestas kaip iš anksto perspėjantis apie Trojos arklį ir pažadindamas visuomenėje savigynos jausmą atlieka saugojimo vaidmenį. Kaip teigė buvęs Kanados kariuomenės žvalgybos karininkas Kostas Rimša savo 2022 m. interviu Lietuvos spaudai, pasiruošimas partizaniniam karui, kuriame praktiškai gali dalyvauti visi ir tai nebūtinai reiškia išėjimo į miškus, toks pat svarbus kaip narystė NATO atgrasymo tikslais. Laiku identifikuoti ir nugrėsminti antivalstybinius elementus ir jų daromą žalą yra dalis atsparumo ir atgrasymo politikos.

Taip protestas tampa unikalus ne tik vietinio regiono kontekste, bet ir pasaulio. Kas lėmė, kad kaip tauta sureagavome taip kaip sureagavome, susitelkėme ir susimobilizavome būtent dabar, o ne vėliau kai jau gali būti per vėlu? Ar tai buvo tinkama lyderystė? Be abejo, kultūros protesto iniciatyvinė grupė ir jų balsai skamba kaip eliksyras sielai ir tiesiogiai visus maitina įkvėpimu. Iš kur jie semiasi įkvėpimo? Kodėl jie veikia kaip veikia? Kas tai per unikalus baltiškos lyderystės veikimo būdas? Visame pasaulyje žmonės protestuoja, tai nieko nauja, bet ši protesto forma kitokia – vertybinė, įkūnyta, poetinė, banguojanti ir purslojanti. Bet kartu aštri kaip ką tik pagaląstas peilis ir sufokusuota kaip lazeris, negaištanti laiko niekam kas netarnauja pagrindiniam tikslui.

Galbūt atsakymas glūdi mūsų istorinėje atmintyje. Mes prisimename nelaisvę ne vien iš sausų vadovėlių, mums II-pasaulinis karas nesibaigė 1945 m., jis baigėsi tik išsivadavus iš sovietinės vergovės sistemos, ir ta atmintis veikia kaip priešnuodis. JAV tuo tarpu istorinė patirtis visai kitokia ir galbūt dėl to jie iki šiol nesugeba kolektyviai atpažinti Trojos arklio savo šalyje taip, kad imtųsi reikiamų veiksmų. Šiame kontekste verta paminėti buvusio FTB (ang. FBI) vadovo ir teisininko Robert Mueller tyrimą detaliai aprašytą jo artimiausių kolegų knygoje „Interferance“ bei Timothy Snyder straipsnį „Decapitation Strike“, bet Amerikoje dar trūksta kritinės masės garsių balsų traktuojančios trumpizmą kaip su išorinių jėgų pagalba sukonstruotą Trojos arklį. Prisimenant niemano trojininkų lyderio „keliones“ į JAV susitikti su savo bendraminčiais ir jo copy-paste veikimo šablonus, kultūros protesto balsas skamba kaip adekvati reakcija į augančią grėsmę.

Prieš kelis metus po ilgo laiko vėl apsilankiau JAV ir susitikau su savo Rotary šeima, kurioje gyvenau 1995-96 m. Jie man priminė, kad lankantis Rotary International būstinėje Čikagoje, aš sukėliau skandalą pamačius ten Gorbačiovo nuotrauką. Pasidarė net nepatogu, ką aš ten jauna būdama prišnekėjau, gal ką nemandagiai pasakiau, bet mano šeima tiesiog priminė, kad jie iškvietė Rotary Viceprezidentą, kad papasakočiau jam apie 1991 m. Sausio 13-osios žiaurumus, kiek buvo aukų ir sužeistųjų, kad Gorbačiovas nevertas Nobelio taikos premijos, kad jo nuotrauka neturėtų kabėti Rotary būstinėje. Mano atmintyje šis įvykis yra visiškai išsitrynęs, nes man turbūt buvo įprasta ir nieko ypatingo aiškinti apie tai visiems kas tik tuo metu teikėsi manęs tuomet septyniolikmetės klausytis, bet buvo įdomu būti primintai apie tai, ir vėl, po beveik 30 metų, pakartoti panašias mintis.

Mano pakartotos mintys buvo, kad negalima pasitikėti šia agresyvia šalimi, kad ne dėl staigaus geros valios nušvitimo jie paskelbė pertvarką ir siekė atvirumo su JAV ir likusiu pasauliu, o norint vėl atkurti karines galias susilpnėjusias dėl planinės ekonomikos žlugimo, kad Rusijos, kaip normalios valstybės, jau turbūt net nėra, kad liko tik kažkokia moskovija su viduramžiuose įstrigusiais iškreiptais istoriniais įsivaizdavimais. Liūdna buvo matyti dabar ištiesiamą raudoną kilimą Aliaskoje, kaip ardomi demokratijos pamatai ir kasdien pažeidinėjamos konstitucinės teisės, kaip tai veikia visą likusį pasaulį, vis tik tikiuosi, kad dar ne viskas prarasta. Sureaguos ir amerikiečiai, klausimas kada?

Tad Lietuvos kultūros protestas unikalus ne tik vietinio regiono kontekste, bet ir pasaulio. Nors niemano trojininkai kaip Trojos arklys Lietuvoje buvo atpažintas anksčiau, bet pritrūko kritinės masės ir politinės valios reaguoti atitinkamai. Gal kas galvojo, kad su šia jėga galima sugyventi kaip sugyvenome su ne vienu politiniu virusu, ar kad kova su juo tik dar labiau jį sustiprintų. Galiausiai, pritrūko ir tinkamos įstatyminės bazės, prie ko dabar, tikiuosi, bus susigriebta dirbti. Tad esu begalo dėkinga kultūros protestui už pažadinimą savigynai ir visiškai nesistebiu tokiu didžiuliu visuomenės palaikymu. Prasidėjo adekvati kova ir pačiu laiku. Nežinau kodėl, bet esu visiškai rami, kad tarpsektorinė kultūros asamblėja ir tolimesni protesto žingsniai bus puikus džiazas ir geležinis vilkas taps laisvės šauklių simboliu, telkiančiu atsparumo ir atgrasymo pastangas visam regione.

Buvo metas, kada mums reikėjo atlaikyti atakas tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų, ir mes jas ne tik atlaikėme, bet tai padėjo mums suformuoti valstybę, kuri paliko dar iki galo nesuprastą žymę pasaulio istorijoje, bet kuri, deja, nugarmėjo į istorinius požemius siauroms visuomenės grupėms besipliekiant tarpusavyje, žiūrint tik siaurų savo interesų, nepakylant tarsi erelio skrydžiui aukščiau pamatyti platesnio konteksto, tarpusavyje veikiančių išorinių ir vidinių jėgų ir laiko tėkmės istorijoje.

Mūsų istoriją rašė kiti skirtingais istoriniais laikotarpiais naudodami skirtingas vertinimo pasaulėžiūras ir nukrapštyti tuos interpretacinius sluoksnius, atsikratyti baudžiauninko ar kolūkietiškos aukos sindromo, kuris verčia palikti viską savaiminei tėkmei ir nesiimti veiksmų patiems, pažvelgti naujai ir įgalinančiai, manau, yra šiuolaikinių istorikų darbas. Neiškraipyta atmintis veikia kaip priešnuodis atpažįstant grėsmes ir atliekant šiaurės žvaigždės vaidmenį išvairuojant šalį iš tų šunkelių, po kuriuos šiandien mus vis dar vedžioja vertybinio stuburo neturintys Prezidentas ir Premjerė, negirdintys piliečių daugumos balso neiti su velniu obuoliauti.

Ar šis protestas žymi naują lapą ilgoje ir vingiuotoje Lietuvos istorijoje, kurios ištakas aš matau dar nuo Marijos Gimbutienės aptiktų senosios Europos kultūros sluoksnių, atitekant iki pat Sąjūdžio laikų, dar sunku atsakyti neemociškai. Ar garsiausias vilkiškas šauksmas apsaugoti kažkada prarastą ir vėl sunkiai iškovotą laisvę gali būti traktuojamas kaip naujas lapas? Ar tai lemtingas veiksmas, kuris, jei nebūtų įvykęs, nulemtų kitokią mūsų istorinės ateities tėkmę? Palieku klausimą atvirą.