Ekopolis arba kada miestai nustos parazituoti pasaulį?

Miestų ekologinio pėdsako skaičiavimai rodo, jog miestai yra tarsi parazitai, gyvenantys kitų sąskaita. Kaip tai pakeisti?

Išryškėjusios aplinkosauginės problemos verčia miestus keistis iš esmės. Klimato kaita skatina ieškoti būdų kaip tausoti energiją ir išgauti ją kitaip nei iki šiol, peržiūrėti viešo transporto sistemas, racionaliau tvarkyti atliekas. Oro tarša, švarus centralizuotai tiekiamas vanduo ir viešos žalios erdvės yra opiausi pažangių miestų vadovų klausimai. Svarbus ir humanistinis aspektas: bendravimą ir bendruomeniškumą skatinančių erdvių kūrimas. Miestai turėtų siekti tapti geriausiais pasauliui, o ne pasaulyje.

Istoriškai miestai kūrėsi kaip kultūros židiniai, kuriuose klestėjo universitetai, teatrai, bibliotekos – vyko intensyvesnis nei kaimuose intelektualinis gyvenimas. Mieste žmonės gyveno arčiau vienas kito, galėjo burtis ir bendrauti. Išaugus miestų mąsteliui žmonės daugiau laiko praleidžia automobilių kamščiuose nei bendraudami tarpusavyje. Paradoksalu, bet mieste žmonės nebendrauja net su savo kaimynais. O per atostogas bėga medituoti su meškere į užmiestį arba kaitinis tropikų saulėje. Kasdienis darbo ir poilsio balansas miesto gyventojams yra kažkas tolimo ir svetimo.

Miestų ekologinio pėdsako skaičiavimai rodo, jog miestai yra tarsi parazitai, gyvenantys kitų sąskaita. Tai užprogramuota pastatų architektūroje, miestų dizaine ir miestiečių gyvenimo būde. Pastatai taip išplanuoti ir pastatyti, kad yra atsakingi už daugiau nei 50 proc. visų anglies dvideginio emisijų (daugiau nei pramonė ar transportas), skatinančių klimato kaitą. Miestuose nėra įdiegto mechanizmo, kuris leistų kompostuoti ir atgal į dirvožemį, kad jį pamaitintų, sugrąžinti organines maisto atliekas. Tai sukūrė nišą sintetinėms dirvožemio trąšoms.

Pasaulio miestai jau skaičiuoja ekologinius pėdsakus ir imasi priemonių spręsti susidariusias problemas. Vankuveris įvertino, kad jų ekologinis pėdsakas keturis kartus viršija nustatytą lygį ir įsipareigojo jį mažinti darnaus miesto vystymosi strategijoje ir sieks pelnyti Žaliausio pasaulio miesto titulą. Dėl šio titulo lenktyniauja ir Toronto, Niujorko, Londono bei kiti didžiausi pasaulio miestai. Jie taip pat pasitvirtino darnaus vystymosi strategijas ir veiksmų planus, apimančius klimato kaitos, efektyvaus energijos naudojimo ir perėjimo prie atsinaujinančios energijos technologijų, švarios aplinkos ir visuomenės sveikatos klausimus.

Su tikslu padėti miestams mažinti neigiamą poveikį aplinkai ir greičiau pereiti prie naujų „žalių“ technologijų ir praktikų pasaulinė organizacija „Carbon war room“ pristatė programą „Green capital global challenge“ (liet. Pasaulinis žaliosios sostinės iššūkis). Joje 2010 m. dalyvavo 10 JAV, 3 Europos ir 2 Kanados miestai. 2011 m. prie programos prisijungs dar 50 pasaulio miestų. Vilnius taip pat prisijungė prie šios programos.

Vankuverio darnaus vystymosi strategija

„Žalia“ ekonomika, „žalios“ darbo vietos

1. Siekti, kad Vankuveris taptų „žalių“ verslų pasauline meka.

2. Panaikinti miesto priklausomybę nuo iškastinio kuro. Iki 2020 m. 33 proc. sumažinti šiltnamio efektą skatinančių dujų emisijas skaičiuojant nuo 2007 m. lygmens.

3. Parodyti pasauliui geriausius darnios architektūros pavyzdžius. Tikslas: iki 2010 m. visi nauji pastatai turėtų negeneruoti anglies dvideginio emisijų, 20 proc. Turėtų būti pagerintas esamų pastatų energetinis efektyvumas.

„Žalesnės“ bendruomenės

4. Iki 2020 m. pasiekti, jog daugiau nei pusė kelionių būtų atliekamos pėsčiomis, dviračiu ar viešuoju transportu.

5. Iki 2020 m. 40 proc. sumažinti į sąvartynus ir deginimo jėgaines patenkantį atliekų kiekį.

6. Iki 2020 m. užtikrinti, kad kiekvienas miesto gyventojas per 5 min. pėsčiomis galėtų pasiekti parką, paplūdimį ar kitą natūralią erdvę; sukurti patį įspūdingiausią miestietišką mišką.

7. Siekti, kad Vankuverio ekologinis pėdsakas reikštų, kad miestiečiai gyvena nepereikvodami gamtos išteklių. Iki 2020 m. sumažinti dabartinį ekologinį pėdsaką 33 proc.

Žmonių sveikata

8. Užtikrinti, kad miesto gyventojai galėtų džiaugtis geriausiu centralizuotai tiekiamu geriamu vandeniu.

9. Pasiekti, kad Vankuverio gyventojai kvėpuotų švariausiu oru lyginant su kitais pasaulio miestais. Įgyvendinant strategiją laikytis Pasaulio Sveikatos Organizacijos standartų, kurie yra griežtesnis nei Kanados.

10. Tapti pasauliniu lyderiu urbanistinėje maisto sistemos (angl. urban food systems) srityje. Iki 2020 m. 33 proc. sumažinti anglies dvideginio išmetimą maisto tiekimo grandinėje.

Miestų vystymas – vadyba ar menas?

Kaip teigia Charlesas Landry knygoje „The Art of City Making“ (liet. „Miestų kūrimo menas“), miestas yra gyvas, nuolat besikeičiantis meno kūrinys, kuriamas „iš vidaus“. Nėra jokios stebuklingos formulės, kurią pritaikius galima garantuoti sėkmingą miesto kūrimo procesą. Tačiau yra tam tikri principai, kurie padeda miesto kūrėjams. Pamatinis principas yra tas, kad miestai turėtų būti pozicionuojami ne kaip patys geriausi miestai pasaulyje, o patys geriausi miestai pasauliui. Tai suteikia etinį pamatą ir padeda miestams kurti solidarumą. Svarbu atsižvelgti į vietinę specifiką, tačiau būti atviriems ir pasauliniams vėjams, įtraukti žmones į sprendimo priėmimo procesus, semtis žinių ir patirčių, skatinti kūrybiškumą ir atsižvelgti į XXI a. etinius, socialinius ir aplinkosauginius iššūkius pasauliui. Šiandien naivu būtų vadovautis tik finansiniu racionalumu. C. Landry pažymi, jog viešas sektorius turėtų veikti inovatoriškiau, o privatus – prisiimti daugiau atsakomybės. Tai sudarytų prielaidas reikštis piliečių kūrybiškumui.

Miestas yra ir ekonomika, ir žmonės, jų sukurta aplinka, ir natūrali ekosistema. Tačiau tai, kas suteikia miestui išskirtinumo ir žavesio, yra kultūra. Miestų kūrimo procesas labiau primena džiazo improvizaciją. Tai nuolatinis sprendimų pasirinkimas. Tai – politika. O politika – žaidimas galiomis, tad miesto veidas atspindi politinių jėgų pasiskirstymą.

Ilgesnė straipsnio versija buvo publikuota 2011 m. gegužės mėn. Miesto IQ e-žurnale “Dabarties ženklai”

Iš 2011 m. GYVA.LT archyvų