(Ne)žinoti apie slaptosios žvalgybos darbus arba atsparumo dezinformacijai saviugda

Tim Weiner knygų apie JAV CŽV apžvalga. I dalis.

Neseniai Lietuvos žvalgybos paskelbti duomenys apie padidėjusias hibridinių atakų grėsmes NATO šalių teritorijose privertė mane vėl susimąstyti apie Trumpo ir Putino* politinius santykius - ne tiek apie tai, ką jau žinome, o labiau apie tai, kas galbūt glūdi nežinomybėje arba pilkosiose diplomatijos zonose.

Mano smalsumą iš dalies padiktavo dvi Tim Weiner knygos apie Amerikos CŽV XXI amžiuje, ir detalesnį politinių karų su Rusija 1945-2020 metais aprašymą, paremtą išslaptintais CŽV dokumentais bei oficialiais interviu su buvusiais CŽV vadovais, žvalgybos pareigūnais iš kurių ne vienas iki šiol nėra davęs jokio interviu žiniasklaidai. Pabandysiu jas apžvelgti dvejomis dalimis, atrinkdama man labiausiai įsiminusius atskleistus faktus. Viliuosi, kad sudominsiu knygas paimti į rankas patiems.

Žvalgybos darbas savo natūra yra slaptas, ir dažniausiai mes iš žiniasklaidos sužinome tik ką nors neigiamo, kas visiškai iškreipia ir nužmogina tokių organizacijų svarbius mažai matomus ir suprantamus darbus. Tokiame kontekste tokių žurnalistų kaip Tim Weiner tiriamieji darbai tampa labai svarbūs. Itin retais atvejais žvalgybos institucijos pačios komunikuoja visuomenei.

Pulitzerio premijos laureatas Tim Weiner kaip autorius patraukė mano dėmesį klausantis Christiane Amanpour podcast‘o „The Ex-Files“, kurį ji veda kartu su savo buvusiu vyru Jamie Rubin, buvusiu JAV diplomatu. Sudomino išsakytas faktas, kad sąmokslo teoriją dėl JFK nužudymo paskleidė sovietų žvalgyba šaltojo karo metu, ir kokią nepasitikėjimo JAV institucijomis sėklą pasėjo tai.

Pasijutau truputį idiotiškai, kai supratau, kad tokie Holivudo filmai kaip Oliver Stone „JFK“ su Kevin Costner, paremti sąmokslo teorijomis, ir manyje sukėlė abejonę oficialia Voreno komisijos ataskaitos versija, kad Amerikos Prezidentą nužudė pavienis lunatikas. Niekada iki tol net nebuvau susimąsčius, kad už šios tarsi nekaltos konspiracijos teorijos, skirtos tiesiog holivudiškai palinksminti publiką, gali slypėti sovietinės žvalgybos pėdsakai, ir niekada nesusimąsčiau, kad tai galėjo padaryti konkrečią žalą sukuriant palankesnę terpę tokiems populistams kaip Trumpas katapultuotis į aukščiausios galios viršūnę.

Perskaityti jo knygas tapo dalis mano pačios asmeninės misijos ugdytis atsparumą dezinformacijai. Gal ir patogu nežinoti kaip dirba slaptosios tarnybos, ir patikėti joms savo saugumą, bet kaip rodo istorija - naudingais idiotais tapti yra daug paprasčiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kita vertus, jei slaptosios tarnybos daugiau ir geriau komunikuotų, galbūt būtų mažiau palankios terpės bujoti klaidingai priešiškų šalių informacijai.

Kaip rašo Tim Weiner, žlugus Sovietų Sąjungai ir oficialiai pasibaigus šaltojo karo erai buvo klaidingai interpretuojama, kad tai - pasiskolinant Francis Fukuyama garsujį terminą - reiškia „istorijos pabaigą“, ir JAV CŽV „sudėjo ginklus“ ne metaforiškai, o tiesiogine ta žodžio prasme sumažindama savo pajėgumus visame pasaulyje uždarant stotis ir atleidžiant daugybę žmonių. Rusija nebebuvo komunistinė, tai lyg neliko ir su kuo kovoti - taip buvo supaprastintai galvojama. Tai kad Rusija visiškai išsisuko nuo atsakomybės prisiėmimo ne tik įgalinant Hitlerio Vokietiją, bet ir neatsakė už savo pačios nesuvokiamo mąsto gerai dokumentuotus nusikaltimus kažkaip tuo metu nugulė istorijos dulkėse.

Kai po 9/11 tragedijos JAV vadovybės žvilgsnis nukrypo į Vidurio Rytus, ir kovoje su terorizmu CŽV nukrypo nuo savo pagrindinės misijos ir įprastų darbo metodų patirdama didžiulę reputacijos krizę, Rusija ir Kinija nesumažino savo žvalgybinio dėmesio. Kinija norėjo pažinti savo priešą jei ateityje kiltų karas, Rusija - ne tik pažinti, bet tuo pačiu ir apmulkinti.

CŽV tuo tarpu neturėjo pajėgumų tinkamai įvertinti naujų saugumo grėsmių. Apie Rusijos planuojamą kibernetinę ataką amerikiečius perspėjo olandų žvalgyba, kuri po Malaizijos avialinijų lėktuvo tragedijos 2014 metais, sugebėjo susekti rusų hakerius ir sužinoti jų planus. Nepaisant amerikiečių reagavimo realiu laiku, rusų hakeriai sugebėjo skaityti net Obamos e-mail‘us ir įsiskverbti į Demokratų nacionalinį komitetą.

Neužilgo Putinas inicijuos slaptąją operaciją paveikti demokratiškus JAV rinkimus, savo svoriu ir žala lyginamą su informacine atomine bomba, bet kibernetinės atakos iš autokratinių šalių su pačiais naujausiais skaitmeniniais ginklais, kurių tuo metu CŽV neturėjo, privertė organizaciją iš esmės reformuotis ir prisitaikyti prie naujų skaitmeninio amžiaus iššūkių.

Slaptoji operacija paveikti demokratiškus JAV rinkimus savo svoriu ir žala lyginama su informacine atomine bomba.

Po šaltojo karo pabaigos CŽV ne kartą bandė draugiškai bendradarbiauti su rusų kolegomis traktuodami Rusiją ne kaip priešą, o liberalią demokratiją, išsivadavusią iš komunistinio autokratinio režimo ideologijos. Bet rusai, prisidengdami bendradarbiavimu su amerikiečiais, siekdavo jiems pakenkti - JAV jiems vis dar buvo pagrindinis priešas, o liberali demokratija tik figos lapelis - labai patogus po ilgos saviizoliacijos ir ekonominio bankroto įsilieti į pasaulio ekonomiką ir iš to pelnytis.

Net kai rusai 2007 metais surengė masinę kibernetinę ataką prieš Estiją, tais pačiais metais JAV Prezidentas Bušas vaišino Putiną omarais savo šeimos namuose. Vakarų pasyvumas Putinui užpuolus Gruziją 2008 metais jį dar labiau įdrąsino ir įgalino. Rusija galutinai sugrįžo prie šaltojo karo tikslų ir metodų, bet amerikiečiai dar ilgai nesuvokė naujos politinio karo realybės.

Putino invazija į Ukrainą ir Krymo užėmimas, ir itin aktyvi dezinformacinė kampanija demokratinių rinkimų metu 2014 metais turėjo pasitarnauti Barakui Obamai kaip perspėjimas. Deja, taip nenutiko. Pasitreniravęs Ukrainoje, Putinas surengė akiplėšišką JAV demokratijos politinę ataką padėdamas jam palankumą demonstruojančiam kandidatui laimėti rinkimus.

Eksploatuodama JAV silpnas vietas ir veikdama šešėliuose, Rusija rado plyšelį per kurį atvėrė vartus Trojos arkliui - į kelis šimtmečius skaičiuojančios demokratijos aukščiausią postą padėjo pasodinti sau naudingą į autokratizmą linkusį “drill baby, drill” idiotą itin lemiamu žmonijai istorijos metu, kuomet didžiausią dėmesį turėtume nukreipti kovai su klimato kaita. Neveltui būtent Putinas yra laikomas pagrindiniu anti-woke judėjimo veidu.

Galima debatuoti kiek Trumpas yra pačios JAV kultūrinis produktas, ir kiek jo išrinkimui įtakos turėjo Putino intervencija, bet žinant kokios menkos persvaros paprastai leidžia laimėti rinkimus JAV, galima gan užtikrintai neabejoti, kad be rusų pagalbos Trumpas greičiausiai nebūtų išrinktas. Garsusis Robert Mueller tyrimas, kurį atliekant Trumpas, savo pirmosios kadencijos metu, atsisakė duoti parodymus bei aktyviai trukdė tyrėjams atlikti savo darbą, nors ir nepripažino Trumpo kaltu, tačiau ir neišteisino. Nuo impičmento jį išgelbėjo tik jam palanki politinė konjunktūra Senate.

Šioje istorijoje itin įdomus Tim Weiner aprašomas faktas, kad CŽV, remiantis atskirais duomenimis, numatė rusų kišimąsi į JAV rinkimus ir informavo apie tai Prezidentą Obamą.

Obama pradžioje siekė paviešinti informaciją remiantis dvipartiniu komunikatu, bet tam kelią užkirto senatorius Mitch McConnell (tas pats, kuris dabar guli ligoninėje) siekdamas apsaugoti Trumpo galimybę būti išrinktu. Be dvipartinio palaikymo Obama nerado savyje valios informuoti Amerikos rinkėjus bijodamas, kad pats bus apkaltintas kišimusi į rinkimus. Kaip vaizdžiai parašė Tim Weiner - Obama pabijojo spustelti nykščiu, kai rusai savo nešvariais batais spaudė visu greičiu.

Pasak tuometinio CŽV vadovo John Brennan, Obama visada galvojo, kad gali imtis griežtesnių priemonių prieš rusų operacijas, bet vengė eskalavimų, galinčių priversti prie tiesioginio karinio konflikto. Per penkias savaites trunkančių non-stop aukščiausio lygio pasitarimų nebuvo sugebėta sukurpti nė menkiausio pranešimo spaudai skirto informuoti visuomenę. Galiausiai, keli kantrybės netekę aukšto rango žvalgybos ir saugumo pareigūnai 2016 m. spalio 7 d. 15:00 val. publikavo pranešimą spaudai apie rusų kišimąsi į demokratinius JAV rinkimus. Deja, jų žinutė buvo užgožta kitomis tą pačią dieną paleistomis degančiomis rinkiminėmis žiniomis - garsioji video juosta, kurioje Trumpas giriasi savo elgesiu su moterimis, ir rusų pavogtais ir WikiLeaks paleistais Hillary Clinton e-mail’ais. Žurnalistų dėmesys buvo išsklaidytas ir niekas atitinkamai nesureagavo į JAV žvalgybos bendruomenės perspėjimus - jų pranešimas spaudai buvo palaidotas.

Ar Trumpas rusų agentas tiesiogine ta žodžio prasme - turbūt ne. Knygoje minimas terminas įtakos agentas. Jo kontaktai su Rusija siekia dar 1987 metus, ir nors lankytis Rusijoje savaime nereiškia nieko, tai kad grįžęs jis išpirko reklamas didžiausiose JAV leidiniuose prieš NATO - natūraliai kelia klausimą „kodėl?“ Kodėl paprastam JAV verslininkui staiga parūpo geopolitiniai reikalai ir dar prieš savo paties šalies - supervalstybės - įtakos išlaikymą pasaulyje? Apart jo tamprių finansinių ryšių su rusų pasauliu, ar tai, kad jis ir jo komandos nariai melavo apie savo rusų kontaktus Mueller tyrimo metu, mes nežinome konkrečių detalių. Mes nežinome kas slypi už jo melų fasado.

Mes nežinome apie ką kalbėjo Trumpas su Putinu Helsinkyje, nes Trumpas liepė vertėjui sunaikinti susitikimo užrašus.

Mes nežinome apie ką buvo kalbama už uždarų durų tarp jo, Rusijos užsienio reikalų ministro ir ambasadoriaus po FBI direktoriaus James Comey atleidimo po to, kai jis inicijavo tyrimą dėl rusų kišimosi į JAV Prezidento rinkimus.

Mes nežinome apie ką būdavo jo ilgi telefoniniai pokalbiai su rusų prezidentu, tik kad formuojant JAV užsienio politiką jis labiau klausydavo Putino patarimų nei savo paties žmonių.

Mes tik žinome, kad jau net pirmosios Trumpo kadencijos metu, kuri retrospektyviai laikoma “švelnia”, jo politiniai sprendimai ženkliai prisidėjo prie demokratijos sumažėjimo pasaulyje. Pagal tai, Trumpas ir Putinas yra idealūs partners-in-crime. Ar jų interesai sutampa, ar Trumpas Putino asmenyje įžvelgia savo mentorių, ar Trumpas yra Putino Trojos arklys skirtas sugriauti JAV demokratiją iš vidaus - sunku pasakyti užtikrintai, bet akivaizdu, kad JAV jau nebėra ta pati šalis kokia buvo iki Trumpo - nebūtinai tobula ir nedaranti klaidų, bet bent turinti tvirtus demokratinius pamatus.

Ar tai vaikiška palyginti jaunos šalies liga, kuria turi persirgti, kad įgyti natūralų imunitetą, ar gilesni architektūriniai pokyčiai - irgi sunku pasakyti, bet galbūt naudinga būtų suprasti, kad mūsų įsivaizdavimai kokia yra Amerikos visuomenė dabar jau yra kažkiek iškreipti.

Pagrindinis rusų specialiųjų operacijų tikslas yra auginti neapykantą Amerikai, tai kad ir kaip galime būti nepatenkinti dabartine JAV vadovybe, manau svarbu susilaikyti nuo momentinių emocijų. Tai būtų sąmoningas pasipriešinimo dezinformacijai veiksmas, galbūt reikalaujantis specialių pastangų, bet manau labai svarbus kolektyviai galintis labiau padėti JAV pagyti nei grimzti gilyn į autokratizmą ir tolesnį teisinės pasaulio tvarkos griovimą.

Mes nežinome konkrečių detalių apie Trumpo ir Putino pokalbius, ir net nežinau ar kada sužinosim, bet Tim Weiner savo ankstesnėje knygoje apie politinį karą tarp JAV ir Rusijos 1945-2020 metais pateikia originalius pokalbių tarp JAV ir Rusijos vadovų nuorašus, kurie piešia kiek kitokį vaizdą nei tuometiniai Rusijos vadovai norėjo projektuoti pasauliui.

Nes man iš galvos neišeina klausimas, ar Lietuvos žvalgybos pranešimas apie padidėjusias saugumo grėsmes NATO šalių teritorijose nėra dalis mums nežinomų Trumpo ir Putino pokalbių detalių? Faktas tik tas, kad pirmos Trumpo kadencijos metu CŽV visiškai nutraukė žvalgybinių ataskaitų teikimą JAV Prezidentui, nes traktavo jį kaip “grėsmę nacionaliniam saugumui”.

Bet apie tai palieku II daliai.

*Nenorėjau iš didžiosios raidės rašyti šalies agresorės ir jos diktatoriaus vardo, bet kadangi apžvelgiu oficialias knygas, kuriose ši šalis ir jos vadovas minimi oficialiai, šiuo atveju tuo ir vadovavausi.