Politinis banditizmas ir valstybės diskombobuliacija

Kaip Lietuvos valdantieji griauna teisinės valstybės pamatus

Naują pagreitį įgavęs valdančiųjų buldozerinis važiavimas per pilietinės visuomenės galvas dėl LRT nepriklausomumo išsaugojimo pradžioje paliko mane be žado, buvo net sunku rasti žodžių įvardinti naujai itin greitai persiformuojančiai realybei. „Ar man vaidenasi, ar čia vyksta sąmokslas prieš valstybę, nusivalant į Konstituciją savo purvinas rankas?“ – rašiau žinutę žmogui, mačiusiam visą procesą iš arti Seime. „Nesivaidena...“ – gaunu atsakymą. Teisiniai argumentai, procesiniai protokolai, apeliacijos į sąžinę, istoriškai didžiulė protestuotojų minia – niekas nesuveikė ir atsimušė tarsi į sieną mesti skvošo kamuoliukai.

Vietoj to, kad valdantieji išgirstų, jie užsikimšo ausis ir pradėjo dar agresyviau veikti siekiant dekapituoti visuomeninį transliuotoją. Kodėl buvo įjungta nauja pavara tuomet, kai atrodo protingiausia būtų atsitraukti, atvėsti ir taip atvėsinti valdančiųjų reitingams nepalankų pilietinį nepasitenkinimą?

Praėjus pirminiam šokui supratau, kad man reikia naujo politinio žodyno tam, kad suvokti kas vyksta, ir suprasti, kokių veiksmų geriausia būtų imtis, kad apsaugoti mūsų laisvę, demokratiją ir saugumą padedantį užtikrinti laisvą žodį.

Mūsų žodis – mūsų ginklas. Nėra jokios paralelinės realybės, kurioje Lietuvos piliečiai leisis būti nutildomi, kurioje neliks gyvybingo, nors nebūtinai tobulo, visuomeninio viešojo diskurso, kuris yra demokratinės raidos pagrindas. „Jie haliucionuoja“ – apie valdančiųjų politinį gaslaitingą (angl. žodis gaslighting reiškiantis psichologines manipuliacijas) pasakytų žmogus, nelinkęs daugiažodžiauti ir pudruoti situacijų.

Mano manymu, aktyvus pilietinis įsitraukimas galutinai demaskavo valdančiąją koaliciją. Kaukės nenukrito, bet buvo nuplėštos. Erozija - ne vyksta, o ją vykdo konkretūs žmonės su konkrečiomis pavardėmis. Politinės daugumos antikonstituciniai kėslai apšviesti ir jiems neliko nieko kito kaip giliai įsikasti į savo populistinių manipuliacijų apkasus ir eiti iki galo šiame vidiniame, bet valstybei nedraugiškų išorinių jėgų manipuliuojame, informaciniame kare. Jų dienos suskaičiuotos, politinės karjeros palaidotos, ir viskas, kas jiems beliko, tai brutalia politine jėga perimti visuomeninį transliuotoją, kad galėtų performuluoti naratyvus, iškreipti viešąjį diskursą ir tokiu melo keliu sau užsitikrinti norimą politinę ateitį. Nieko naujo sugalvoti jiems nereikia, tai vyksta kitose šalyse, vyksta sėkmingai, ir jiems tereikia nukopijuoti pagrindinį į autokratizmą linkusių jėgų modus operandi.

Tad leiskite pasidalinti dviem terminais, kuri mano manymu, gerai apibūdintų kas yra mūsų valdančioji dauguma ir ką jie daro? Tai politinis banditizmas ir valstybės diskombobuliacija.

Tik kai įvardinau sau, kad reikalų turime ne su Lietuvos kairiąja partija, ne su kraštutinei dešinei priskiriamais aušrininkais, o su politiniais banditais, man neliko galvoje keisto susikonfūzijimo - kas čia po galais vyksta! - mūsų politiniame lauke, mūsų valstybėje. Jei kam atrodo, kad toks terminas per stiprus, paaiškinkite prašau, kaip kitaip pavadinti brutalią politinę jėgą, pasak S. Skvernelio „žaginančią Statutą“?

Visada stengiausi būti kritiška Lietuvos politinei dešinei, bet tuo pačiu visada stengiausi įžiūrėti teigiamų dalykų, kai jų pavykdavo rasti, socialdemokratų gretose. Nuoširdžiai norėjau, kad Lietuvoje susikurtų seno korumpuoto nomenklatūrinio šleivo atsikračiusi liberali ir moderni politinė kairė - kompetentingesnė ir su geresne lyderyste, be manipuliatyvaus populizmo apraiškų. Paradoksalu, bet Lietuvos politinė dešinė dengė kairės trūkumus atliepdama socialinius visuomenės lūkesčius ir tiesiog laikydamasi valstybingumo ir žmogaus teisių principų – tiek kiek leisdavo politinės dešinės vidinė švytuoklė švytuodama tarp konservatyvesnių ir liberalesnių pažiūrų. Visumoje norėjau, kad Lietuvos politika atlieptų visų visuomenės grupių interesus – nuo verslo iki tautinių ir religinių mažumų. Bet antivalstybinei, teisinius pamatus griaunančiai, politikai turiu nulinę toleranciją. Įsivaizduoju, kad visi geros valios žmonės - jei nėra kažkaip suklaidinti ir sukonfūzyti – taip pat turi nulinę toleranciją antivalstybiniam politiniam banditizmui. Iš to atsiranda stiprūs pilietiniai judėjimai su stipriomis, nepajudinamomis pozicijomis.

O kas, po velnių, yra ta politinė diskombobuliacija? Diskombobuliacija, kaip aiškina lingvistai, tai iš anglų kalbos kilęs žodis, dažniausiai naudojamas apibūdinti būseną, kad kažkas yra sumaišyta, suklaidinta arba sutrikdyta. Šiame kontekste, tai – politinis valstybės išderinimas, griovimas, painiojimas ir chaoso įvedimas su stipriu absurdiškumo prieskoniu. Sakymas vieno, darymas – visiškai priešingai kito. Teisinių normų nesilaikymas. Procesinių protokolų ignoravimas. Pasiklydimas prioritetuose. Ėjimas buldozeriu nepaisant pagrįstų argumentų, nesugebant adekvačiai pagrįsti savo sprendimų. Ir visa tai daroma vis didesnį pagreitį įgaunančiu nejuokingai juokingos pasiutpolkės tempu. Taip metamas šešėlis šalies pasirinktai liberalios demokratijos krypčiai. IT specialistai pasakytų, kad sistema „gličina“ (angl. žodis glitching reiškiantis trikdžius), o krentant valdančiųjų reitingams aišku, kad pilietinė visuomenė tai mato, suvokia ir siekia tuos gličius „gličus“ pašalinti, nes tai kelia grėsmę mūsų valstybės pamatams. Ne metaforiškai, o tiesiogine to žodžio prasme. Kaip mes galime patikėti savo saugumą, savo identitetą, savo gyvenimo būdo puoselėjimą ir saugojimą politinei jėgai, kuri „gličinasi“ ir „gličina“ visą politinę ekosistemą?

Teisinės valstybės pamatų išderinimas siekiant susilpninti laikančias struktūras neprasidėjo vakar. Tai, mano matymu, pradėjo ryškėti Prezidentui atvirai proteguojant socialdemokratų partiją Seimo rinkimų metu. Kaip aiškina teisininkas konstitucininkas prof. D. Žalimas savo spalio 9 d. straipsnyje, tai pažeidžia Konstituciją. Kaip Prezidentas, G. Nausėda turėjo laikytis neutralumo, ir nors oficialiai nebuvo socialdemokratų partijos narys, tačiau vieša jo komunikacija bylojo akivaizdų favoritizmą. Konstitucija taip pat sako, kad Prezidento galimi konstituciniai pažeidimai yra nagrinėjami inicijuojant apkaltos procesą Seime, tačiau kaip gali tikėtis, kad tai padarys dabartiniai valdantieji, kai socialdemokratai akivaizdžiai turi būti dėkingi Prezidentui už pagalbą rinkimuose, nesvarbu, kad galimai pažeidus Konstituciją. Jei dar anksčiau galima buvo manyti, kad Prezidentas su socialdemokratais nesusitvarko su tarsi nuo grandinės nutrūkusiu aušrininkų lyderiu, nes neturi stipraus stuburo, tai dabar matosi kiek kitaip. Stuburą jie turi, tik to stuburo tikslai kiti, ir aušrininkai yra tiesiog jų įrankis, skirtas atlikti griaunamus darbus, kuriems „baltarankis“ Prezidentas ir „šventieji“ valdantieji nenori teptis savo rankų patys. Net melioracinių milijonų surado atsilyginti už purvinus aušrininkų darbus.

Žurnalistai ir Kultūros asamblėja jau skelbia tolimesnius pilietinius veiksmus - gruodžio 16-19 d. Vilniuje toliau vyks protestai. Kai kurie teisiniai procesai jau inicijuoti. Opozicija laiko stiprų frontą Seime. Aš tik noriu pakviesti besiaktyvuojančią verslo bendruomenę kuo skubiau pagalvoti apie tvaraus finansinio mechanizmo sukūrimą, kuris padėtų užtikrinti jau į nuolatinį valstybės pamatų saugojimo ir gynimo režimą pereinantį pilietinį judėjimą. Valdantieji karpo kultūros ir žiniasklaidos biudžetus, ir tai nėra nekaltas karpymas taupymo tikslais. Tai kovinis ėjimas, daromas su tikslu nuleisti kraujo aktyviems kultūros ir žiniasklaidos žmonėms. Reikia atsakomojo atstatomojo veiksmo, kuris neleistų kūrybingam visuomeniniam pasipriešinimui nukraujuoti, nes kaip supratome pastaruoju metu, tik tai palaiko išderinto politinio lauko balansą. Tai tiesioginis verslo interesas, tai ir atsakingo verslo prerogatyva.