Moralinis Lietuvos valdančiųjų bankrotas

Trumpas komentaras apie kėdžių perstumdymą skęstančiame koalicijos laive ir kodėl reikia padidinto pilietinės visuomenės budrumo

Pastarųjų dienų politinės permainos Lietuvoje kelia natūralų klausimą – kiek ilgai dar būsime naivūs ir nepripažinsime, kad Lietuvos socialdemokratų partija kaip valdančiųjų koalicijos lipdytoja ir prezidento butaforinės galios palaikytoja, patirdama nuolatinę lyderystės krizę, lėtai - tarsi sulėtinto filmo kadre - bet užtikrintai byra į šipulius? Geriausia ką dabar galime padaryti, tai paskelbti šiai partijai bankrotą ir perkrauti Lietuvos politiką iš naujo. Kuo ilgiau to nepadarysime, tuo daugiau žalos bus.

Vis tik, dabartinė politinių jėgų konjunktūra nėra palanki esminėms permainoms – Seimo dauguma ir prezidentas atrodo yra susirišę toksinės santuokos raištais ir nė viena pusė nėra suinteresuota Lietuvos politinės ekosistemos perkrovimu. Kas tuomet belieka, tai vėl kliautis padidintu pilietinės visuomenės budrumu. Iki naujų Seimo ir prezidento rinkimų gyvybiškai būtina po padidinamuoju stiklu stebėti valdančiųjų darbus, nes dabartiniai ženklai ir toliau kelia didelį egzistencinį nerimą.

Bijau, kad po kelių nesėkmingų bandymų perkrauti šalies Vyriausybę aš neturiu vilties, kad naujasis Lietuvos premjeras Mindaugas Sinkevičius signalizuoja nuoširdų Lietuvos valdančiųjų atsinaujinimą. Tai labiau panašu į kėdžių perstumdymą skęstančiame laive. Nuoširdžiai norisi įžvelgti baltą lapą šiame jėgų persiskirstyme, deja, matau tik fasadinių struktūrų lopymą ir siekį geriau užmaskuoti į dienos šviesą išvilktus neteisėtus ryšius ir korupcines schemas, šalies geriausių interesų neatitinkančią užsienio politiką ar jos vakuumą ir jau aiškiai iš to išplaukiančias pasekmes šalies konkurencingumui.

Prezidento reitingai dabar yra žemiausi nuo jo kadencijos pradžios pasiekę Pakso lygio žemumas. Socialdemokratų reitingai taip pat ne tokie, kokius turėtų turėti Vyriausybę formuojanti politinė jėga. Pridėjus, kad Lietuvos rinkėjai gavo visai ne tai, už ką balsavo ir koalicijos lyderiai keitėsi kaip tampomos lėlės lėlių teatre neišlaikydami lyderystės streso testų turime dar stipresnę argumentaciją dėl politinio atsinaujinimo būtinybės. Galiausiai, Karolio Žukausko atskleisti ir vis dar giliau atskleidžiami pilkųjų jėgų siluetai ir toliau slypi politiniuose užkulisiuose galimai siekdami tęsti daryti įtaką Lietuvos politikai.

Rinkimų metu tokia informacija necirkuliavo ir rinkėjams nebuvo žinoma, kad pagrindinis kairiosios politinės jėgos veidas tiesiogine ta žodžio prasme miega vienoje lovoje su kriminalinio pasaulio elementu. Jei socialdemokratai mano, kad po to galima rituališkai paaukoti žemaitaitininkus kaip atpirkimo avelę ir toliau lyg niekur nieko dėtis švaria ir teisėta Lietuvos valdžia – jie visiškai prarado mano kaip pilietės pasitikėjimą naviguoti Lietuvą po geopolitiškai audringus pasaulinius vandenis. Jei skelbti politinio bankroto neįmanoma techniškai, moralinį bankrotą įvardinti galime aiškiai.

Pamenu renkant Lietuvos prezidentą, kuomet mano pasirinkimas buvo I. Šimonytė, rašiau, kad G. Nausėda man primena laivo kapitoną, kuris gan gerai moka pasikliauti jam palankiais vėjais. I. Šimonytė vis tik man atrodė kaip kapitonė galinti suvaldyti laivą audrų metu. Ilgą laiką stebėjau dabartinį prezidentą ir raminau save, kad itin didelių audrų nėra, tad didelės žalos jo kaip lyderio silpnybės gal ir nepadarys šaliai. Įtampai augant ir jam pradėjus keistai flirtuoti su kinišku autokratizmu, man jau neišeina savęs nuraminti taip kaip anksčiau.

Ankstesniame savo straipsnyje rašiau, kad mūsų valdantieji buldozeriu stumdami LRT pataisas „gličina“ politinę ekosistemą. Nors LRT klausimas dabar yra pasiekęs tam tikrą tašką, keisti sveiku protu nepaaiškinami politiniai manevrai tęsiasi toliau. Prezidento retorika dėl Kinijos iš ties skamba keistai, kai žinoma, kad būtent Kinija yra rusijos karo Ukrainoje įgalintoja ir jau naudojasi okupuotose teritorijose išgaunamais ištekliais. Lietuvos visuomenė netoleruoja politikų atvirai palaikančių rusijos režimą - tai yra prilyginama Tėvynės išdavystei. Tad kodėl toleruojame prezidentą, kuris rodo palankumą pagrindinei rusijos agresijos palaikytojai? Kodėl tai nėra prilyginama mūsų šalies, kurios istorinis DNR yra mylėti laisvę ir statutą, ir kuri sumokėjo didžiulę kainą, kad moderni Lietuva eitų liberalios demokratijos keliu, išdavystei? Mano akimis moralinis bankrotas ištiko ne tik socialdemokratus, bet ir prezidentą. Žinome, kad G. Nausėda pažeidė Konstituciją Seimo rinkimų metu neišlaikydamas neutralumo ir proteguodamas socialdemokratus. Dabar jo keista retorika dėl santykių su kinišku autokratizmu gerinimu parodo, kad laisvės jis nevertina taip kaip turėtų vertinti būdamas Lietuvos prezidentu. Tai labai pavojingi ženklai, kuriems amortizuoti reikia - ir vėl pasikartosiu - padidinto pilietinės visuomenės akylumo.

Mūsų regione vyksta geopolitiniai ilgalaikę ateitį formuojantys lūžiai, kurių epicentras dabar yra Kyjive. Jie keičia mūsų interpretacinę istoriją ir taip kuria prielaidas ateityje atgaivinti regioninį svorį ES jėgų konjunktūroje. Lietuvai išlaviruoti šias permainas jai naudingiausia linkme reikės įžvalgių politinių sprendimų, ir kartu efektyvaus veikimo su kitų demokratinių šalių lyderiais. Savo dydžiu esame nedidelė šalis, bet esame visateisiai ES, kuri savo ekonomika yra labai panaši į didžiausios pasaulio supervalstybės ekonomiką, nariai, tad užsienio politika ir glaudūs ryšiai su demokratiniais sąjungininkais yra mūsų kaip laisvę ir statutą mylinčių žmonių išlikimo garantas. Naujame besikeičiančios pasaulio tvarkos kontekste, dabartinė Lietuvos valdžia neatrodo ne tik kompetentinga, bet ir neturinti pakankamai intencijų ir ambicijų naviguoti mūsų šalį tarptautiniuose vandenyse.