Vykstant intensyvioms viešoms diskusijoms apie John Ratcliffe vizitą Maskvoje, kurios gerai atspindi mano ankstesnio teksto pagrindinę būseną, aš vėl mintimis grįžtu prie to, ko nežinom ir kas nepatiekiama žiniasklaidos mums patogiai ant lėkštutės.
Populiarus posakis sako, kad Rusijos protu nesuvoksi. Nors pirminė šio posakio reikšmė, kilusi iš seno eilėraščio, siekė romantizuoti gilų rusišką dvasingumą, dabar šis posakis dažnai yra naudojamas išreiškiant emocinį šoką protu nesuvokiamam brutalumui. Abejais atvejais tai represiniam režimui palankus naratyvas, nes leidžia apsigaubti nesuvokimo šydu, kuriame kaip kokiame rūke lengviau skleisti melus ir dezinformaciją.
Rusijai palanku, kad Vakarai klaidžiotų tame informaciniame rūke ir ji dės visas pastangas palaikyti apie save tokią legendą nuolat numesdama laisvoms visuomenėms kokį iracionalaus elgesio pavyzdį, neatitinkantį paprastų žmogiškumo vertybių, bet visiškai paraidžiui atitinkantį rusiško pasaulio modus operandi gerai dokumentuotą Tim Weiner knygoje apie JAV ir Rusijos politinius karus 1945-2020 metais anglišku pavadinimu “The Folly and the Glory: America, Russia, and the Political Warfare 1945-2020”. Vertimo į lietuvių kalbą, atrodo, dar nėra.
I-oje apžvalgos dalyje daugiau dėmesio skyriau naujausiai autoriaus knygai “The Mission: The CIA in the 21st century”, nors temos jose ir glaudžiai persipynusios.
Pasibaigus II-am pasauliniui karui tuometis JAV Prezidentas Trumanas nežinojo kokia turėtų būti jo užsienio politika Stalino Rusijos atžvilgiu. Jis buvo nusiteikęs draugiškai ir galvojo, jog gali rasti abipusių naudos taškų. Jo pirmas planuotas susitikimas su Stalinu liepos 16 d. 1945 m. Postdame net neįvyko - Rusijos diktatorius planuotame susitikime nepasirodė.
Tuo metu kai Trumanas, išnaudodamas laisvą laiką dėl neįvykusio susitikimo, motociklu važinėjo po karo nuniokotą Berlyną, naktį Amerikoje mokslininkai išbandė ką tik sukurtą naują atominį ginklą. Liepos 24 d. Trumanas tolimesnių Postdamo konferencijos diskusijų metu nutarė šia žinia pasidalinti su Stalinu. Nors jam susidarė įspūdis, kad Stalinas nesuprato apie ką jis kalbėjo, Stalinas puikiausiai viską suprato - tuo metu JAV CŽV dar net neegzistavo, o Rusija jau skaičiavo savo slaptųjų žvalgybų darbo šimtmečius, siekiančius dar Ivano Rūsčiojo laikus, ir buvo giliai įsifiltravusi į JAV institucijas ir net atominį ginklą vystantį Manhattan projektą.
Atsakymas Trumanui kokia turėtų būti JAV užsienio politika Stalino Rusijos atžvilgiu atkeliavo iš pačios Maskvos 1946 metais. 8000 žodžių ilgumo telegrama kitaip žinoma kaip “Ilgoji telegrama” - pati ilgiausia Amerikos diplomatijos istorijoje ir viena labiausiai skaitomų - buvo parašyta Maskvoje dirbančio JAV diplomato George Kennan. Mėnesių mėnesius jis praleido siųsdamas perspėjančias telegramas apie Rusijos grėsmę, bet jos būdavo ignoruojamos. Sulaukęs paties JAV Prezidento užklausimo, jis - nors ir sunkiai sirgdamas ir gulėdamas lovoje - surašė viską, kas buvo jame susikaupę ir kas nesulaukė tinkamo dėmesio.
Rusijoje neegzistuoja objektyvios tiesos konceptas; ką sako Stalinas tas ir yra tiesa; jų veikimo pogrindyje metodai neturi lygių pasaulyje; jų politinis elitas fanatiškai tiki, kad jų misija pasaulyje yra griauti ir destabilizuoti visuomenes - visa tai tik maža dalis visos telegramos, kuri detaliau aprašyta Tim Weiner, o jos originalą galima rasti JAV Nacionaliniame Saugumo Archyve. George Kennan perspėjo JAV, kad Stalino Rusija sieks plėsti savo įtaką ir darys viską, kad sunaikinti JAV demokratiją.
Kennan taip pat perspėjo, kad Stalinas išnaudos bet kokias JAV silpnybes ir ragino spręsti vidinius nesutarimus bei aktyviai megzti tarptautinius aljansus. Šios telegramos pagrindu buvo sukurta visa pokario saugumo architektūra skirta suvaržyti destruktyvius Stalino Rusijos ketinimus nenaudojant tiesioginės karinės jėgos.
George Kennan telegramos pagrindu buvo sukurta visa pokario saugumo architektūra skirta suvaržyti destruktyvius Stalino Rusijos ketinimus nenaudojant tiesioginės karinės jėgos.
Stalinas, užėmęs beveik pusę Europos, kitais taikiniais nusižiūrėjo Italiją, Turkiją, Graikiją ir Iraną bei planavo siekti politinės įtakos Vakarų Europos šalyse. Padėti Italijai buvo pirmoji CŽV slaptoji operacija, o iki Truman prezidentavimo pabaigos CŽV įvykdė šimtus slaptųjų operacijų įvairiose šalyse.
Operacijos Rytų Europoje, deja, tuo metu baigdavosi operatyvininkų mirtimis - informaciją nutekindavo aukštas Maskvos užverbuotas britų žvalgybos pareigūnas tuo metu artimai bendradarbiavęs su CŽV. Bet pats faktas, kad CVŽ gali prasiskverbti pro geležinę uždangą gąsdino Staliną.
Nepaisant didžiulių pastangų, dar ilgą laiką nesugebėta gauti priėjimo prie informacijos Kremliuje, o surinkta žvalgybinė medžiaga Centrinėje ir Rytų Europoje nebuvo naudinga. Prasiskverbti į uždarą visuomenę pasirodė esą sunkiau nei sukurti savo informatorių tinklą atviroje visuomenėje ir Stalino Rusija sėkmingai tai darė. Nepaisant to, kad nepavyko padėti pasipriešinimo jėgoms Rytų Europoje, stalininės įtakos plitimas Vakarų Europoje buvo sėkmingai stabdomas.
Stalinas tuo metu sėkmingai mezgė pasaulinį savo palaikytojų tinklą iš dalies dėl to, kad naudojosi skambiomis komunizmo idėjomis ir sugebėjo ilgai nuslėpti žiaurius nusikaltimus vykdomus už geležinės uždangos.
Nepaisant to, kad nepavyko padėti pasipriešinimo jėgoms Rytų Europoje, stalininės įtakos plitimas Vakarų Europoje buvo sėkmingai stabdomas.
Viena sėkmingiausių CŽV operacijų sudavusių smūgį komunistinių idėjų populiarumui įvyko jau po Stalino mirties. Tai buvo 1956 m. paviešinta slapta, Stalino režimą pasmerkianti, Kruščiovo kalba, skirta vidinei partijos auditorijai. Su melu ir dezinformacija kovojanti CŽV atsakė paviešindama tiesą - pilną dvidešimt šešių tūkstančių žodžių ilgio kalbos vertimą, kurį dabar galima rasti New York Times archyvuose. Kaip pavyko gauti originalios kalbos kopiją Tim Weiner detaliai aprašo trečioje knygos dalyje. Per kelis mėnesius Amerikos komunistų partijos gretos susitraukė nuo 50 iki 5 tūkst., o Laisvos Europos Radijas transliavo kalbos ištraukas Rytų Europos bloke.
Vis tik, kaip jau žinome iš istorijos, Rusija netapo liberalia, nors lūkesčiai tuo metu buvo būtent tokie. Didelį liūdesį amerikiečiams sukėlė po to sekęs brutalus Vengrijos sukilimo numalšinimas nužudant 20 tūkst. protestuotojų kuomet jau atrodė, kad Raudonoji armija bus išvesta iš šios šalies. Didelę įtaką tuo metu Kruščiovui padarė Kinijos diktatorius Mao raginęs jį grįžti prie stalininių susidorojimo metodų.
Nepavykus padėti Vengrijai išsivaduoti iš Rusijos įtakos, politinis karas tarp JAV ir Rusijos persimetė į Lotynų Ameriką, Afriką, Aziją ir Vidurio Rytus. Įsitikinę, kad amerikiečiai yra nepatyrę ir ypač neturi įgūdžių apgaulės mene, sovietai pakoregavo savo politinio karo metodus sukurdami Departamentą D, atsakingą už dezinformaciją.
Šis departamentas tapo pirmasis pasaulyje industrinis fabrikas, gaminantis fake news, o su laiku evoliucionavo į aktyviųjų priemonių tarnybą, kuri dezinformaciją naudojo kaip vieną iš įrankių destabilizuoti demokratiškas visuomenes.
CŽV stebėjo ir sistemino sovietų fake news, nors tai nebuvo paprasta. Svarbus žingsnis kovoje su sovietų dezinformacija buvo tokių fake news viešinimas. 1981 m. publikuota keturių puslapių ataskaita sulaukė daug dėmesio JAV ir visame pasaulyje, padėdama žvalgybos specialistams, politikams ir žurnalistams geriau perprasti sovietų dezinformaciją savo šalyse.
1985 m. vadovavimą šiai grupei perėmė Kathleen Bailey, kurią ypatingai sukrėtė rusų žvalgybos paskleistas melas, kad AIDS virusą sukūrė Pentagonas. Vyravo stiprus noras sovietams atsakyti tuo pačiu - dideliu melu - bet naujos vadovės strategija buvo kitokia - juolab, kad ir dezinformacija taikos metu JAV yra uždrausta įstatymu. 1987 m. jos grupė paviešino 101-o puslapio ilgio ataskaitą išsamiai detalizuojančią visus demaskuotus sovietų melus.
Svarbus žingsnis kovoje su sovietų dezinformacija buvo tokių fake news viešinimas.
Ataskaita sulaukė daugybės skaitytojų, tarp jų - ir paties Gorbačiovo. Tuo metu jo inicijuota perestroika (liet. persitvarkymas) ir glasnost (liet. atvirumas) piešė pasauliui demokratėjančios Rusijos vaizdą ir ataskaitoje pateiktas turinys naujam Rusijos vadovui buvo itin nepalankus.
Kaip atskleidžiama 2016 m. išslaptintame 1987 m. spalio mėn. susitikimo tarp Gorbačiovo ir tuometinio JAV valstybės sekretoriaus George Shultz protokole, Gorbačiovas pasinaudojo šia ataskaita psichologiškai išmušti Shultz iš vėžių apkaltindamas būtent JAV griaunant gerėjančius santykius tarp Maskvos ir Vašingtono. Shultz buvo tiek paveiktas psichologiškai, kad grįžęs siekė uždaryti darbo grupę atsakingą už šią dezinformacijos ataskaitą, kuri neva vos nesužlugdė svarbių derybų.
Neužilgo Gorbačiovas lankėsi Baltuose Rūmuose ir susitikimo su Reiganu metu sovietų dezinformacijos ataskaitos tema vėl buvo paliesta. Vienam iš susitikimo dalyvių pareiškus, kad šalia nusiginklavimo taip pat reikia sutarti nebenaudoti dezinformacijos, kaip užfiksuota dabar jau išslaptintame protokole, tuometinis sovietų užsienio reikalų ministras Shevardnadze tarsi pajuokavo - “greičiau nusiginkluosime nei susitarsime dėl dezinformacijos nebenaudojimo”. Tokie žodžiai tik parodo, kokiu svarbiu ginklu sovietai laikė dezinformaciją.
Jelcinui perėmus Rusijos vairą atrodė, kad jis yra demokratiškas ir nusiteikęs draugiškai Vakarų atžvilgiu. Bet pasirodo visa tai tebuvo teatras siekiant gelbėti bankrutavusią Rusijos ekonomiką. Gavęs didžiules sumas iš Vakarų Vokietijos, kreditus už Pabaltijo šalių nepriklausomybių pripažinimą ir armijų išvedimą, jis, net nebūdamas girtas savo paskutinio pokalbio su Klintonu metu kuždėjo jam į ausį - “Klintonai, atiduok mums visą Europą. Mes rusai žinom ką su ja daryti.” Tokia retorika nesiderino su tuometiniu Rusijos įvaizdžiu ir pasitarnavo kaip perspėjimas apie niekur nedingusias imperialistines ambicijas.
Šio susitikimo metu Jelcinas taip pat tikino JAV Prezidentą, kad esąs tikras, kad Putinas valdys Rusiją demokratiškai. Sprendimas priimti tokias šalis kaip Lietuva į NATO buvo priimtas suvokiant, kad nėra jokių garantijų, kad Rusija išliks demokratiška ateityje, ir kad geriau padėti naujoms demokratijoms stiprėti dabar nei kai tam gali tapti per vėlu. Tokia buvo Klintono patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Tony Lake mąstysena. Jei kartais vilniečiai nesutaria kam ir kada statyti paminklus vietoj senų sovietinių, siūlyčiau pastatyti būtent jam.
Sprendimas priimti tokias šalis kaip Lietuva į NATO buvo priimtas suvokiant, kad nėra jokių garantijų, kad Rusija išliks demokratiška ateityje.
Putinas galbūt ir nelaimi Ukrainoje kaip tikėjosi pradėdamas savo karą ir nepaisant to, kad, atrodo, jog gerai esame perpratę nešvarius rusofašistinoidinius dezinformacinius triukus, neturėtume nuvertinti priešo. Daugybė šaltojo karo metu paskleistų fake news prigijo ir tapo populiariosios kultūros dalimi, įsiliejo į įvairias konspiracijos teorijas net nepalikdamos sovietinės propagandos pėdsako, bet veikia kaip nešvarus fonas mums vertinant dabartinius įvykius.
Galima atskirai rašyti apie kiekvieną demaskuotą fake news ir kaip jos - tarsi nešvarūs pinigai - buvo plaunamos tarptautinėje žiniasklaidoje, deja tai jau netelpa į šio teksto rėmus.
Jie žino, kad mes žinom, kad ginklu jie mūsų kaip pilnateisių NATO narių nepaimtų, todėl toliau naudoja ką geriausiai išmano ir ko niekada jokiu gyvu neišsižadės - šešėlinį ardomąjį darbą. Visi tie internetinėje plotmėje veikiantys atviri rusiško pasaulio garbintojai gali būti tik informacinis rūkas, skirtas paslėpti tylesnę ir geriau užmaskuotą veiklą, kuriai pastebėti reikia geresnio priešo metodų išmanymo ir didesnio mūsų pastabumo. Kai Rusija 1940 m. nelegaliai okupavo Lietuvą, ji padarė tai mūsų pačių rankomis - išdavikų, kolaborantų ir dezinformaciniuose rūkuose pasiklydusių ežiukų pagalba. Šaltojo karo metu sovietai sugebėjo užverbuoti itin aukšto rango CŽV pareigūnus ir šie sugebėjimai niekur nedingo ir dabar.
Galvojant apie Ratcliffe vizitą Maskvoje įsijungia ir mano transgeneracinė trauma, kuri manęs klausia, ar mes, mažos demokratiškos valstybės, nebūsim išmainytos šiame geopolitiniame turguje kaip kokie mainų objektai? Guodžia tai, kad mes ne objektai ir turime savo veikimo laisvę, kurią teisingai susinchronizavus su sąjungininkų pajėgomis ir stiprinama parama Ukrainai, mūsų šalies gynyboje neliktų nė menkiausio plyšelio pro kurį priešininkas galėtų įterpti pleištą.