Neseniai klausiau ukrainiečių filosofo Volodymyro Jermolenkos vedamos internetinės laidos „Thinking in Dark Times“, kurioje jis kalbėjosi su amerikiečių akademiku ir Ukrainos ekspertu Rory Finninu apie ukrainiečių poetą, rašytoją, dailininką ir politinį veikėją Tarasą Ševčenką (1814–1861). Surezonavo išsakyta mintis, kad kolektyviniai Vakarai vis dar nesugeba tinkamai atsikirsti agresyviai Rusijos retorikai ir yra pasiklydę vertybinėse interpretacijose.
Joe Bideno laiku buvo manoma, kad jei Vakarai nenori eskalavimo, tai ir Rusija to siekia išvengti, o Donaldo Trumpo administracija siekia suvilioti Vladimirą Putiną įvairiais dylais (liet. susitarimais) ir apeliuoja į naudos sau siekimą. Nė vienas požiūris nesuveikė, oro atakos prieš Ukrainą dabar dar labiau suintensyvėjo, ir iki šiol Vakarai neturi tinkamo „inkaro“, kuris padėtų įžeminti savo santykį su imperialistine Rusija.
Labai panašiai jaučiuosi klausydamasi įvairių Vakarų lyderių retorikų. Informaciniame kare mes neturime pranašumo ir dabartiniame karo etape, kai skaičiuojame ne mėnesius, o metus, tai mane veda iš kantrybės. Jei jie knisa mums protą savo psichologinėmis atakomis, kodėl mes negalime jiems atsakyti tuo pačiu?
Tai nereiškia, kad reikia nusileisti iki jų lygio ir pereiti į tamsą, bet atsakyti adekvačia jėga, svoriu ir poveikiu. Gėris turi būti stiprus. Ukrainiečiai tai daro, tad kodėl Vakarų lyderiai vis dar tik atmušinėja informacines kulkas, užuot aktyviau įsitraukę į priešininko išorientavimą laike ir erdvėje? Daug dėmesio skiriama „raminti visuomenes“, „nekelti nereikalingos panikos“ – ačiū, nereikia mums dirbtinių raminimų, mums reikia tikros Rusijos nuginklavimo bei deimperializacijos strategijos, ir galite pasikliauti savo laisvomis visuomenėmis, kad jos prie to prisidės.
Dabar atrodo, kad Vakarai nori, jog Ukraina apsigintų, bet kartu ir nenori Rusijos pralaimėjimo, nes neva žlugusi Rusija taptų neprognozuojama ir nekontroliuojama, ir visiškai neaišku kokia. Tas fantazijos neturėjimas „neaišku kokia“ ir yra, mano supratimu, Rory Finnino minimo „inkaro“ nebuvimas.
Bandau įsivaizduoti JAV ir Anglijos Antrojo pasaulinio karo strategų veido išraiškas, jei jiems kas aiškintų, kad reikia gintis tiek, kad ir hitlerinės koalicijos pajėgos toliau gyvuotų. Skamba tarsi tamsus siurrealizmas, bet paklauskime savęs, ar taip nėra dabar? Ar kolektyviniai Vakarai nesiekia ir padėti Ukrainai apsiginti, ir kartu neleisti Rusijai pralaimėti?
Rusų dezinformacija ir jų gebėjimas veikti pogrindyje nėra naujas fenomenas. Tai yra labiausiai išvystyta jų eksporto prekė, jų konkurencinis pranašumas, jų „Manhattano projektas“, jų figos lapelis, kuriuo jie slepia savo serijinio žudiko mentaliteto imperialistines ambicijas. Atimk iš jų šį ginklą ir kortų namelis, pastatytas melu ar ant melų, pabirs.
Perestroikos metu Michailui Gorbačiovui lankantis Baltuosiuose rūmuose susitikimo su Ronaldu Reaganu metu buvo paliesta sovietų dezinformacijos tema. Vienam iš susitikimo dalyvių pareiškus, kad, be nusiginklavimo, taip pat reikia sutarti nebenaudoti dezinformacijos, tuometinis sovietų užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė tarsi pajuokavo: „Greičiau nusiginkluosime, nei susitarsime dėl dezinformacijos nebenaudojimo.“ Tokie žodžiai rodo, kad dezinformacija buvo ir liko pagrindinis jų ginklas.
E. Ševardnadzė: „Greičiau nusiginkluosime, nei susitarsime dėl dezinformacijos nebenaudojimo.“
D. Trumpas su V. Putinu žaidžia su Europa kaip katinas su pele. Jei kartais D. Trumpo retorika gali skambėti neaiškiai, o taip yra dažniausiai visada, – stebėkime ne žodžius, o veiksmus ir tų veiksmų įtaką Ukrainai. Rusija gauna daugiau naftos dolerių, sankcijos švelninamos, įšaldyto turto perdavimas Ukrainai vis dar neatšilęs, ir likęs laikas iki JAV tarpinių rinkimų, kuriuose pranašaujamas reikšmingas politinių jėgų persigrupavimas D. Trumpo nenaudai, verčia V. Putiną intensyvinti Ukrainos bombardavimus iki sadistinės pasiutpolkės lygio. Arba dabar, arba vėliau bus per vėlu.
Europa nesielgia taip, lyg jai pačiai grėstų tikra grėsmė. Suprantu, jaučiamės gana saugiai po NATO skėčiu net su sumažėjusiu JAV užnugariu. Visokie hibridiniai pabrozdinimai yra tik pabrozdinimai ir nors reikia stiprinti gynybą ir visuomenės atsparumą, realiai nemanome, kad Rusija ryžtųsi konvenciniam karui. Todėl Europa vis dar miega miegančiosios gražuolės miegu ir nepadeda Ukrainai tiek, kiek reikėtų galutinai nuginkluoti Rusiją ir sužlugdyti ją kaip imperiją.
Kai tik įstojome į ES ir vėliau – į NATO, aš naiviai galvojau, kad karo atveju mes padėtume vieni kitiems ne dėl kažkokio 5-o straipsnio, o dėl elementaraus žmogiškumo, ir kad kolektyviai visų mūsų karinių pajėgų turėtų užtekti. Dėl to, kad Ukraina nesulaukia mūsų – kolektyvinių Vakarų – visavertės pagalbos vien dėl to, kad neturi oficialaus NATO popieriuko, man net trūksta žodžių savo suglumimui išreikšti. Žūsta vaikai, o po tiek metų karo vis dar nesugebame padėti Ukrainai apsaugoti savo dangaus tuomet, kai jie padeda mums apsaugoti mūsų žemę savo kūnais laikydami frontą.
Žūsta vaikai, o po tiek metų karo vis dar nesugebame padėti Ukrainai apsaugoti savo dangaus tuomet, kai jie padeda mums apsaugoti mūsų žemę savo kūnais laikydami frontą.
Jei dar kas spėlioja, ko iš tiesų nori Rusija, nespėliokit – Rusija nori visos Europos. Josifas Stalinas buvo labai nusivylęs gavęs tik dalį Vokietijos ir norėjo daugiau, ir siekė daugiau. JAV George Kennano doktrina padėjo užkirsti tam kelią ir suvaržyti J. Stalino Rusijos ambicijas. Bet tai buvo doktrina „į ugnį atsakyti ugnimi“. Rusija nesupranta argumento jėgos, bet supranta jėgos argumentą. Bet suvaržymo doktrina turi ribas, nes suvaržymas nereiškia sužlugdymo, nereiškia Rusijos kaip imperijos žlugimo.
Sovietų Sąjungos žlugimas nebuvo Rusijos imperijos žlugimas – tai tik buvo imperinių ambicijų persigrupavimas.
Kaip rašo JAV slaptosios žvalgybos temas tyrinėjantis žurnalistas ir istorikas Timas Weineris savo naujausioje knygoje „The Mission: CIA in 21st century“ (liet. „Misija: CŽA 21 amžiuje“, kurią neseniai apžvelgiau čia), žlugus Sovietų Sąjungai ir oficialiai pasibaigus Šaltojo karo erai, buvo klaidingai interpretuojama, kad tai – pasiskolinant Francio Fukuyamos garsųjį terminą – reiškia „istorijos pabaigą“, ir JAV CŽA „sudėjo ginklus“ ne metaforiškai, o tiesiogine ta žodžio prasme sumažindama savo pajėgumus visame pasaulyje – uždarydama stotis ir atleisdama daugybę žmonių. Rusija nebebuvo komunistinė, tai lyg neliko ir su kuo kovoti – taip buvo supaprastintai galvojama.
Sovietų Sąjungos žlugimas nebuvo Rusijos imperijos žlugimas – tai tik buvo imperinių ambicijų persigrupavimas.
Borisui Jelcinui perėmus Rusijos vairą, atrodė, kad jis yra demokratiškas ir nusiteikęs draugiškai Vakarų atžvilgiu. Bet, pasirodo, visa tai tebuvo teatras siekiant gelbėti bankrutavusią Rusijos ekonomiką. Kaip mini T. Weineris kitoje savo knygoje „The Folly and the Glory“ (liet. „Kvailystė ir šlovė“, apžvalgą taip pat galite rasti čia) apie politinius JAV ir Rusijos karus: remdamasis 2018 m. išslaptintais dokumentais apie 1999 m. lapkričio 19 d. vykusį Billo Clintono ir B. Jelcino susitikimą Stambule, net nebūdamas girtas B. Jelcinas kalbėjo: „Klintonai, atiduok mums visą Europą. Mes, rusai, žinom ką su ja daryti.“ Kai B. Clintonas atsakė, kad europiečiai to turbūt nenorėtų, B. Jelcino atsakas buvo, kad galiausiai vis tiek su tuo visi turės sutikti.
Tokia retorika nesiderino su tuometiniu Rusijos įvaizdžiu ir pasitarnavo kaip perspėjimas apie niekur nedingusias imperialistines ambicijas.
Šio susitikimo metu B. Jelcinas taip pat tikino JAV prezidentą, kad esąs tikras, jog V. Putinas valdys Rusiją demokratiškai. Sprendimas priimti tokias šalis kaip Lietuva į NATO buvo priimtas suvokiant, kad nėra jokių garantijų, jog Rusija išliks demokratiška ateityje, ir kad geriau padėti naujoms demokratijoms stiprėti dabar, nei kai tam gali tapti per vėlu.
Sprendimas priimti tokias šalis kaip Lietuva į NATO buvo priimtas suvokiant, kad nėra jokių garantijų, jog Rusija išliks demokratiška ateityje.
Stebint V. Putino ir D. Trumpo santykių dinamiką, nori nenori kartais kyla nerimas, ar mes, mažos demokratiškos valstybės, nebūsime išmainytos šiame geopolitiniame turguje kaip kokie mainų objektai? Guodžia tai, kad mes ne objektai ir turime savo veikimo laisvę, kurią teisingai susinchronizavus su sąjungininkų pajėgomis ir stiprinama parama Ukrainai, mūsų šalies gynyboje neliktų nė menkiausio plyšelio, pro kurį priešininkas galėtų įterpti pleištą. Bet bijau, kad vien to nebeužteks. Rusija kaip imperija turi žlugti. Nuo to visiems bus geriau, įskaitant ir pačius rusus. Kada Europa turės tam planą?
Publikuota lrt.lt portalo skiltyje “Pozicija” 2026 m. spalio 14 d.